„…latvių kraujas su lietuvišku maišytas…“
Sena kaip pasaulis tiesa, kad menas, iškilios asmenybės istorijos plotmėje nuveikia kur kas daugiau, negu karai ir nesantarvė. Kitaip juk žmonija nepatirtų pažangos. Deja, XXI amžiuje visuomenė neįsivaizduojamai sumaterialėjo, įsisuko į vis spartėjantį pigių bei trumpalaikių politinių aistrų verpetą, tad net moksleiviams nebėra laiko skaityti, tenka skelbti skaitymo, bibliotekų metus, šauktis prezidentų raginančio ir skatinančio žodžio.
Tad nenuostabu, kad Lietuvoje jaunųjų skaitytojų karta beveik nebežino kaimynų latvių poeto, rašytojo, dramaturgo, kultūros veikėjo Janio Rainio. Gimęs nūnai tolimais 1865 metais, Janis Rainis (tikroji pavardė Pliekšanis) ir savo kūryba, ir gyvenimu artino bei vienijo lietuvių ir latvių tautas, jų literatūrą ir meną. Vienoje eilėmis parašytoje autobiografijoje jis atvirai konstatavo:
…Many teka latvių kraujas
Su lietuvišku maišytas,
Tai suvienytoju skirkit,
Priedermes naujas man duokit.
Vyresnės kartos lietuviai gal daugiau žino ir prisimena, nes ne viename didmiesčių teatre vaidintos Rainio dramos „Vėjeli, pūsk”, „Grojau, šokau”, į lietuvių kalbą buvo išversta nemažai eilėraščių iš J. Rainio poezijos rinkinio „Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai”.
Gimęs ir augęs netoli Lietuvos ir dabartinio Daugpilio, J. Rainis mokėsi Rygos gimnazijoje, čia vaikinas daug skaito, bando versti Puškino dramą „Borisas Godunovas“., o būdamas 19 metų atsiduria Peterburge, tenykščiame universitete studijuoja teisę, klausosi baltų kalbų tyrinėtojo profesoriaus Volterio paskaitų apie latvių ir lietuvių kalbų bei folkloro ryšius.
Baigus studijas, J. Rainiui pavyksta įsitvirtinti Vilniuje, ten dirba apygardos teismo sekretoriumi. Išbando jėgas redaguodamas laikraštį „Dienas Lapa“, 1897 metais Rainis neilgai gyvena Panevėžyje. Čia pradeda didžiulį darbą – J.V. Gėtės poemos „Faustas“ vertimą. Vertimą tęsia jau Liepojos bei Rygos kalėjimuose, o poema latvių kalba išeina 1898 metais, kai vertėjas jau tremtyje Pskove, o gal jau Viatkos gubernijoje. Prieš tremtį jam dar leista susituokti su būsimąja latvių poezijos lakštingala Aspazija (1865 – 1943). Tremtyje J. Rainis neturi kada nuobodžiauti, į latvių kalbą verčia Ibseno, Šilerio kitų Vakarų Europos klasikų kūrinius, ten parengia pirmąjį savo poezijos rinkinį „Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“.
Po šešeto metų grįžęs iš tremties, J. Rainis gyvena Jelgavoje, Rygoje, Jūrmaloje, tačiau artėjant 1905 metų rudens maištui išvyksta į Šveicariją. Ten jis sukuria didžiausius ir plačiausio atgarsio sulaukusius savo kūrinius, tarp jų ir Lietuvoje kadaise ne kartą vaidintą dramą „Vėjeli, pūsk“, poemą „Dauguva“.
Iš emigracijos Janis Rainis ir Aspazija grįžo į jau nepriklausomą Latviją, joje sutinkami ypač pagarbiai, poetas renkamas į Latvijos seimą, trejetą metų dirba švietimo ministru, lankosi Baltarusijoje, Norvegijoje dalyvauja H. Ibseno 100-ojo gimtadienio renginiuose. Rodos, visur suspėja, visur laukiamas ir reikalingas.
Deja, intensyvus darbas anksti nualino sveikatą, gyvenimą aptemdė skyrybos su jo kūrybos įkvėpėja Aspazija, nesuteikė džiaugsmo ir nauja santuoka, neprailgino gyvenimo ir gydymasis Prancūzijos kurortuose. Mirė Janis Rainis 1929-aisiais, būdamas tik 64 metų amžiaus.
Lietuvos ir Latvijos scenos meno ir apskritai kultūrinio gyvenimo suartėjimui bene daugiausia J. Rainis nusipelnė kartu su valstybine tarnyba dirbdamas Rygos dramos teatro vadovu. Rygos teatras pastatė G. Landsbergio-Žemkalnio dramą „Blinda“, spektaklio premjerai J. Rainis sukūrė lyg ir dviejų tautų himną „Broliams lietuviams”. Muziką giesmei sukūrė kompozitorius J. Kalninis. Giesmę teatro choras giedojo ir 1924 m. gastroliuodamas Kaune. Lietuvos valstybės teatras savo ruožtu Rygoje vaidino V. Krėvės, Putino, P. Vaičiūno bei S. Čiurlionienės dramas.
Latvijoje ir J. Rainio, ir Aspazijos atminimas saugomas ir branginamas, Rygos gidai svečius paprastai atlydi į Rainio kapines, kuriose sustoti ir susimąstyti šaukia grakštus skulptoriaus K. Zemdegos sukurtas paminklas. Rugsėjo 11-oji – J. Rainio gimimo diena – visos Latvijos poezijos šventė.
XIX ir XX amžių sandūroje Lietuvoje panašaus garso ir kūrybos gausos rašytojo, regis, nebūta. O poveikiu literatūros meniniam lygmeniui ir visuomenei gal minėtinas tik Maironis. Bet radus laisvo laiko patartina susirasti Janio Rainio knygą, jų tikriausiai likę kadaise sukauptose namų bibliotekėlėse.
Leopoldas ROZGA
Janis Rainis
Broliams lietuviams
Ar kalnų tai sienos,
Ar tai jūrų gelmės
Mums skersai užstojo kelią,
Draudė eit bendrai?
Kraštas mūsų lygus,
Upės mūsų ramios.
Klaidos – nesusipratimai
Draudė eit bendrai.
Viena širdis jautė,
Vienas protas tarė:
Mūsų gyslų vienas kraujas
Liepė eit bendrai.
Broliai mūs tikrieji,
Saulėj šioj arčiausi,
Eisim pertvaras įveikę,
Jungt abu kiemu!
- Korsako vertimas