Medemrodės dvaras

Skiriu Vladimiro ir Veros Zubovų atminimui

 

Žiūrint iš dabarties, tuometiniuose Šiauliuose jų meilė, ko gero, buvo neišvengiama. Vera, kilusi iš didelio dvaro, mylėjo gamtą, arklius, gyvulius, domėjosi pažangia ūkininkyste, suprato Vladimiro interesus ir planus, Šiauliuose ji nebuvo laiminga, jautėsi svetima, nepritapo, gal nelabai ir bandė pritapti. Mamai Šiaulių visuomenė atrodė pretenzinga, miesčioniška. Po emancipuotos Petrapilio inteligentijos Šiauliai tebuvo provincija. Čia vyravo lenkiška orientacija ir antirusiškos tendencijos. Esu tikra, kad ją su Vladimiru pirmiausia suartino rusų dvarininkijos kultūra. Abu buvo labai demokratiški. Bendraujant su žmonėmis jų aristokratiškumą išduodavo ne pasipūtimas, o tam tikras paprastumas, būdingas rusų dvarininkijai. Tuo ji skyrėsi nuo lenkų šlėktos, iš aukšto žiūrinčios į pavaldinius. Vladimiro pokštai, apie kuriuos rašo jo anūkas Vladys Zubovas, būdavo sąmoningai nukreipti prieš visokius poniškumus ir pseudoaristokratiškas fanaberijas. Aš apie juos esu tik girdėjusi, nes Medemrodėj jis tokių pokštų nebekrėsdavo. Vladimiras ir Vera buvo iš tų žmonių, kurie nebijo laužyti senas tradicijas, ir Šiaulių visuomenė jiems to neatleido. Sofija Zubovienė, nors labai apsišvietusi ir modernių, laisvamaniškų pažiūrų moteris, griežtai atsisakė skirtis. Todėl prasidėjo ir užsitęsė sensacingas skyrybų procesas, palietęs mano laimingą vaikystę. Skyrybos anuomet būdavo didelis skandalas. Ėmė sklisti visokių kalbų. Didžioji Šiaulių visuomenės dalis vieningai palaikė Sofiją Zubovienę. Ir Bilevičių giminių bei draugų ratelis buvo galingas, jų įtaka stipri. Mama man daug vėliau prisipažino, kad ji su Vladimiru nesitikėjo tokio nepermaldaujamo priešiškumo. Tai nulėmė ir jų tolimesnį gyvenimą.

Tėvas kartą prasitarė, kad daugelis žmonių ir iš jo reikalavo neatleisti. Kai jis su Mama ir Vladimiru susitaikė, daug kas jį kritikavo, netgi gailėjosi, visai nesuprasdami nei jo būdo, nei jo gyvenimo filosofijos. Tėvas buvo džentelmeniškas, tolerantiškas, objektyvus. Mama buvo ir liko vienintelė moteris jo gyvenime, o Vladimirą Zubovą jis gerbė ir mylėjo iš gimnazijos laikų. Taigi čia matome retai pasitaikantį „trikampį“, kai visi trys vienas kitą myli ir gerbia. Visi trys buvo modernių pažiūrų, puoselėjo moterų emancipaciją. Vyro ir žmonos lygiateisiškumą, abipusį atvirumą. Hipokratija jiems buvo nepriimtina. Mama iš pat pradžių buvo atvira, neapgaudinėjo. Tas tėvui atrodė labai svarbu. Mano tėvo ir mano patėvio draugystė buvo tokia stipri, kad tęsėsi ir po skyrybų. Jų draugai buvo beveik tie patys žmonės – anų laikų kairioji Šiaulių inteligentija. Prieš ir po skyrybų prisimenu maždaug tą pačią kompaniją, susitinkančią ir Šiauliuose, ir Medemrodėj, ir Patrapily.

Man buvo didelė šventė, kai tėvas ir patėvis susitaikė. Vladimiras vėl pas mus užeidavo, o tėvas man leido važiuoti į Medemrodę. Aš savo patėvį labai mylėjau. Jis man visados buvo labai geras, lepino, juokino. Jo humoras buvo subtilus, neužgaunantis. Iš pradžių aš jį vadindavau dėde Štučniku, vėliau – Mandarinčiku. Tėvas buvo kitoks. Rimtas, užsidaręs, savo jausmų viešai nerodydavo, niekados neišsišokdavo. Patėvis – labiau veiksmo ir jausmo žmogus, demonstratyvus, impulsyvus. Kai pradėjau pas juos gyventi, jis mane visados vadindavo savo brangiąja dukrele. O svetimi žmonės pradėjo vadinti grafaite. Buvome artimi iki pat jo mirties. Jis visada manęs laukdavo. Labai džiaugdavosi, kai atvažiuodavau. Su juo galėjau apie viską kalbėti, jis niekad nekritikuodavo. Nors tėvas retai pakeldavo balsą, bet aš jo vis tiek prisibijodavau. Man visados atrodė, kad jis mane kiaurai permato. Tėvas buvo proto žmogus, racionalus, intelektualus. Visados taktiškas, bet šaltokas. Labai lojalus savo draugams. Su Mama ir Vladimiru jis bendravo iki mirties, dažnai svečiuodavosi Medemrodėj. Mama dalyvavo jo laidotuvėse Šiauliuose. Sofija Zubovienė Vladimirui taip ir neatleido, jiedu nesusitaikė.

Po skyrybų Vera ir Vladimiras persikėlę į Medemrodę su Šiauliais nutraukė beveik visus ryšius. Medemrodė suklestėjo, tapo nauju Vladimiro Zubovo veiklos centru. Šiauliai neteko savo didžiausio patrono. Ir aš su Nina po revoliucijos į Šiaulius nebegrįžom. Nina išvažiavo studijuoti į Belgiją, ištekėjo už architekto lenko, įsikūrė su juo Varšuvoj. Aš pati beveik visą gyvenimą praleidau užsieniuose. Atvažiuodavau į Šiaulius tik šventėms ir iškilmėms, kai būtinai reikėjo dalyvauti. Šiauliuose įgytos žaizdos buvo gilios, nenorėjau jų judinti. Žiūrėdama atgal, norėčiau, kad būtų buvę kitaip, kad būtų išlikę šiltesnių prisiminimų apie Šiaulius.

Pirmojo pasaulinio karo sūkuriai mūsų šeimą vėl nubloškė į Petrapilį. Karui prasidėjus, aš su tėvu ir Regina Janavičiūte atostogavau Paryžiuj. Kilo didelė suirutė, grįžom į Lietuvą per Odesą, patyrę visokiausių nuotykių. Vokiečių frontui artėjant prie Šiaulių, reikėjo vėl trauktis į Rusiją. Petrapily apsistojom Vladimiro Zubovo sesers Olgos Olsufjevos namuose. Paskui susiradom sau atskirą butą. Aš tais laikais jau nuolat gyvenau su mama ir Vladimiru, o Nina gyveno su tėvu. Kartu su jais gyveno Vinco Čepinskio brolis Jonas, Zosė Janavičiūtė (Kripienė) ir Vladas Požėla. Abiejų butų gyventojai artimai bendravo. Mano patėvis ir mano tėvas su Sondeckiu ir kitais socialdemokratais ir liaudininkais pradėjo leisti laikraštį, berods „Naujoji Lietuva“. Tėvas ir patėvis įsteigė „Grūdo“ draugiją karo pabėgėliams šelpti. Patėvis ją finansavo ir administravo. Prasidėjo revoliucinis laikotarpis. Prisimenu, kad Požėla daug kalbėdavo apie socialinę nelygybę, buvo man atnešęs Markso ir Bebelio raštų. Tą patį prieš karą jau bandė Kapsukas. Aš tais laikais domėjausi avangardine literatūra, poezija, teatru, vaidyba. Man niekas daugiau nerūpėjo. Apskritai gyvenau savo gyvenimą. Vladimiras sakydavo: Valei teatras yra gyvenimas, o gyvenimas – teatras. Po didelių prašymų man leido lankyti vaidybos studiją.

Prisimenu keliones į Voskresenskoję, iš kur mes atsiveždavom maisto. Anksčiau tai būdavo ilga kelionė, nes stotis buvo toli ir reikėdavo pakeliui nakvoti, keisti arklius. Prieš pat revoliuciją buvo nutiestas naujas geležinkelis su stotimi šalia dvaro. Į Voskresenskoję suvažiuodavo jaunimas, studentija. Diskutavo Kerenskio kalbas, kurios dar buvo uždraustos.

Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ

„Vienybės“ vasario 11d. numeris