Neilgas kelias namo
Žygimantas Jonas ir Tautvydas Matas padėjo tėvams tvarkyti piceriją. Mažasis, keturmetis, Tautvydas valė stalą, trynė įnirtingai. Šluostė buvo per daug drėgna, tad mama dar kartą nusausino paviršių. Vyrukas įsižeidė – jis juk dirba… Savaitgaliai, visas laisvas laikas skiriamas Mindaugo verslui – Naujosios Akmenės kultūros rūmuose įsikūrusiai picerijai. Sūnūs dažną savaitgalio popietę kartu su tėvais – Sigita ir Mindaugu BRASAIS – sukinėjasi antruosiuose savo namuose.
Sigita ir Mindaugas draugavo nuo mokyklos, jis pora metų vyresnis, mokėsi Ramučių gimnazijoje, ji – buvusios 2 – osios vidurinės mokyklos auklėtinė. Kartu išvyko į Vilnių, kai Sigita įstojo į M. Romerio universitetą studijuoti teisės. Mindaugas studijavo Teisės ir verslo kolegijoje, dirbo maitinimo įstaigose, nes toks darbas jam patiko. „Kolegos gerbė Mindaugą, pasitikėjo juo ir patarimų klausdavo. Man pasisekė, mat dar vaikystėje mamai sakydavau, kad mano vyras rūpinsis maistu. Visai nemokėjau gaminti. Juk savarankiškai pirmą kartą blynų iškepiau būdama nebe vaikiško amžiaus,“- juokiasi Sigita. Šeima atvirauja – retai gamina namuose, visi kartu pavalgo picerijoje. Bet… jei Sigita namuose pagamina, nesvarbu ką – paprasčiausių makaronų su padažu, Mindaugas giria, kad skanu. „Taip jis mane, ko gero, drąsina. Ką čia ir sakyti – malonu. Nors suprantu, kad nieko skanaus „nesukuriu“. Mindaugas pats kur kas gardesnių patiekalų pagamintų“, – vyro gerą žodį vertina Sigita.
Jaunai šeimai likti sostinėje buvo visos galimybės – Mindaugas dirbo maisto tiekimo paslaugų sferoje, Sigita laimėjo konkursą ir gavo darbo Mokesčių inspekcijoje. „Darbas nepatiko. Visiškai nereikėjo teisinių žinių, nes tikrinau buhalterinius dokumentus. Pakeičiau darbą – kurį laiką dirbau teisme. Laukiausi pirmojo sūnaus. Vis dažniau prasiverždavo mintys apie grįžimą į Naująją Akmenę. Mudviem gimtinė visada buvo miela vieta, nebaugino provincijos sindromas, nebuvo nuogąstavimų, ką reikės veikti, kuo užsiims vaikai. Įvykiai susiklostė savotiškai. Dalyvavau konkurse teisininkės pareigoms Nacionalinėje žemės tarnyboje Akmenės rajone užimti. Man pavyko. Sugrįžimas į gimtinę savaime išsisprendė. Tuo pačiu metu tėvai išvyko iš Naujosios Akmenės gyventi į Vidmantus. Mama sakė, jei būtų žinota, kad mes sugrįšime, vargu, ar būtų išvažiavę. Sprendimą priėmėme greitai, manau, savyje buvome apsisprendę. Ir štai jau mūsų vyresnysis sūnus pirmokas, mažasis – ketverių metų. Juodu auga tame pačiame mieste, kaip ir mudu su Mindaugu,“ – sakė Sigita.
Mano pašnekovai žavi pozityviu požiūriu į gyvenimą – juos viskas tenkina, bėdos įveikiamos, norai ir svajonės nesukišti į stalčių „geresniems laikams“. Pasakojo, kaip apsigyvenę daugiabutyje, kieme pasistatė automobilį, kuriam po nežinia kiek laiko išsikrovė akumuliatorius, nes atstumai tokie trumpi – neprireikė niekur važiuoti. Tai auginant vaikus labai svarbu, kai niekur neskubi ir visur nueini pėsčiomis. Tėvams didelis pliusas, kad pirmokas Žygimantas pats nueina į būrelius, po pamokų – pas tėtį pavalgyti, gali nueiti į muzikos mokyklą. Tuo tarpu Vilniuje gyvenantys draugai didžiąją laiko dalį aukoja vaikams iš vienos vietos į kitą pervežti. „Pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje galima kukliai gyventi iš 500 eurų. Vilniuje būtų be galo sunku su tokiais pinigais suktis. Mane slegia žmonių gausa, o provincijoje to išvengiu,“- mintis išsakė Mindaugas. Jauna šeima įsitikinusi, kad čia lygiai taip pat sėkmingai galima užsiimti viskuo, kuom užsiimtum didmiestyje. Darželiai pas mus kur kas mielesnio veido, mokyklos labiau nei Vilniuje laukia vaikų. Čia tėvai pažįsta auklėtojas ir mokytojus, o jie – vaikų tėvus. Čia saugu ir jauku. Sigita ir Mindaugas visa tai vertina.
Neišvengėme kalbos apie emigraciją. Mindaugo pozicija itin apgalvota. Jei susiklostytų neišvengiama situacija, Brasai verčiau emigruotų, nei išvyktų į didmiestį. „Pasakyčiau, kad esu laimingas, tik baugu, kad kokia tarnyba nesiimtų patikrinimo, juk pas mus neįprasta būti laimingam,“- juokauja Mindaugas. Atsiprašau, Mindaugai, vis tiek parašiau, kad esi laimingas…
Picerijoje ant sienų žvilgsnį traukiančios fotografijos. Daugelis – Sigitos darbai. Ji mokėsi fotografijos subtilybių bendraminčių būrelyje. Neilgas kelias namo – tik iš Vilniaus, jauną šeimą sugrąžino į Naująją Akmenę.
Roma JONIKIENĖ
„Vienybės“ vasario 8 d. numeris