Medemrodės dvaras
Skiriu Vladimiro ir Veros Zubovų atminimui
Įvykiai vijosi įvykius. Buvo tiek daug šviesių vilčių dėl naujos demokratinės Rusijos! Revoliucija visus dvarus sunaikino, sugriovė, sudegino. Visi mano giminės vienas po kito žuvo. Sergejus Uchtomskis, skulptorius, kurį aš dievinau, buvo sušaudytas su dvidešimčia kitų intelektualų Staganovskio procese. Jo žmona Ženia kažkur dingo. Pusbrolis Kolia Ušakovas, kadetas, žuvo per kautynes su bolševikais. Jaunų kadetų mūšį aprašo Pasternakas savo romane „Daktaras Živago“. Pusbrolį Pavlą Zubčenką su grupe studentų leninistai stalinistai sušaudė už pritarimą trockistams. Jis studijavo lingvistiką, norėjo būti diplomatu. Visi kiti dingo revoliucijos ir pilietinio karo sūkuriuose. Teta Raja nuo to smūgio nebeatsigavo. Kažkas yra pasakęs, kad revoliucija suryja savo vaikus. Taip atsitiko su mūsų šeimos jaunimu. O jie revoliucijos taip laukė!
Mama irgi įsitraukė į organizacinę veiklą, dirbo pabėgėlių šalpos komitete, pavadintame kunigaikštytės Tatjanos vardu. Reikėjo šelpti skurstančius pabėgėlius, rūpintis vaikais, higiena, švietimu. Mama ėmėsi daržininkystės, kad pabėgėliai patys galėtų apsirūpinti maistu. Po revoliucijos padėjo pabėgėliams grįžti. Politinė padėtis Lietuvos atžvilgiu labai pasikeitė. Rusijoj atsidarė Lietuvos pasiuntinybė, atvažiavo Baltrušaitis. Lietuviai ėjo registruotis. Prasidėjo lietuvių, lenkų ir latvių vaikų evakuacija, buvo steigiami pabaltijiečių pabėgėlių vaikų grąžinimo į Lietuvą punktai. Mūsų punktas įsikūrė Krasnoje Selo buvusiame caro dvare. Gyvenom rūmuose su nudraskytais sienų gobelenais. Subūrėm vasaros teatrą. Jau buvo įsigalėjusi bolševikų valdžia, bet ekscesų dar nebuvo. Aš gavau reikalingus dokumentus ir gyvuliniuose vagonuose parvažiavau į Lietuvą su pabėgėlių vaikais.
Grįžom į Medemrodę karui vos pasibaigus, žiemą. Apsistojom mokykloje, nes gyvenamasis namas buvo iki pamatų sudegęs. Tvartai stūksojo apgriauti ir tušti. Ignas Petrauskas, ilgametis pavyzdingas ūkvedis ir šeimos draugas, išgelbėjo daug gyvulių, paslėpęs apylinkės pelkynuose, tarp jų ir trakėnų veislės eržilą. Petrauskui Zubovai dovanojo stambų folvarką. Likome artimi draugai ir kaimynai. Prisimenu Zosės Petrauskaitės gražias vestuves su dr. Tautvaiša. Zosė ir jos sesuo Stasė su savo vyrais dažnai svečiuodavosi Medemrodėj. Pats Petrauskas, šis aštuoniasdešimtmetis žemaičių ąžuolas, buvo išvežtas į Sibirą per pirmus trėmimus, kaip ir mano Mama.
Po karo dar ilgokai tęsėsi kovos su bermontininkais ir bolševikais. Medemrodę užimdavo tai vieni, tai kiti. Kartą bolševikai pradėjo ieškoti šeimininko, bet netikėtai buvo užklupti bermontininkų, ir Vladimiras laimingai išsigelbėjo. Plėšė, žudė ir vieni, ir kiti. Keletą plėšikų aprėkė ir išvarė šeimininkė Lena. Dziutekui užkliuvus Rusijoj, pas mus atvažiuodavo jo žmona Ona (Niuta) Zubovienė iš Dabikinės dvaro. Jį apiplėšė vokiečių kariuomenė, gyvenamosios patalpos atrodė klaikiai. Visus priešus iš Lietuvos išvarius viską vėl reikėjo atstatyti, atkurti. Mama naujo darbo ėmėsi energingai.
Apie 1920 m. sužinojom, kad Dziutekas kalinamas Maskvoje. Prieš revoliuciją Vladimiras Zubovas padėdavo visiems politiniams veikėjams, patekusiems į policijos rankas, ypač socialdemokratams. Panaudodavo visą savo įtaką, nesigailėjo lėšų. Gerų pažinčių ir 500 rublių dėka išlaisvino iš kalėjimo Vladą Požėlą. Panašiai išvadavo Juozą Glemžą. Medemrodėj keletą savaičių slėpė iš caro kalėjimo pabėgusį Vincą Mickevičių-Kapsuką, nors tai buvo labai pavojinga. Dziutekas, persirengęs vežiku, pats Kapsuką slapta nuvežė į Rygą. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje buvo areštuotas ir įkalintas Pranas Eidukevičius. Vladimiras ir jį šelpė. Mano teta Raja, Mamos sesuo, tuomet su vyru gyvenusi Vilniuje, dėl jo asmeniškai kreipėsi į policijos viršininką. Patėvis neabejojo, kad Kapsukas tuo pačiu atsilygins.
Aš kaip tik gyvenau Maskvoje, dirbau Lietuvos pasiuntinybėje. Buvo nutarta, kad eisiu į komisariatą ir prašysiu Kapsuką pagalbos. Kapsuko nebuvo. Mane priėmė Eidukevičius. Jis ne tik atsisakė padėti, bet išvadino Zubovus liaudies priešais. Aš buvau jauna ir drąsi. Įsikarščiavusi išdrožiau jam savo nuomonę. Bet audiencija jau buvo baigta. Turėjau grįžti viena ilgais tuščiais koridoriais. Prie kiekvienų durų stovėjo ginkluoti čekistai. Tik tuomet supratau, kokia aš bejėgė ir kaip lengvai tuose koridoriuose galėjau dingti. Mano patėvį šis įvykis giliai sukrėtė. Revoliucija buvo nuėjusi visai kita kryptimi, negu jis ir kiti panašūs idealistai tikėjosi. Ir mano tėvas su Požėla buvo Kapsuko suklaidinti, bet laiku spėjo nuo jo atsiskirti. Tėvas buvo ir liko idealistas, visą savo gyvenimą rūpinosi nuskriaustais ir nelaimingais žmonėmis. Iš jaunystės jo gyvenimas buvo susijęs su politine veikla, atrodė, kad be jos jis negali gyventi. Gal dėl to antrą kartą nevedė, nors buvo progų. Nepriklausomybės laikais aktyviai dalyvavo Šiaulių miesto valdyboj, rado naują veikimo lauką socialdemokratų partijoj. O patėvis nuo savo buvusių bendraminčių atšalo, į partiją neįstojo. Visą energiją paskyrė ūkininkavimui ir asmeniniam gyvenimui. Medemrodėj pradėjo lankytis draugai ne vien politiniais ir ideologiniais sumetimais. O Dziutekas grįžo Lietuvai pasikeitus su Rusija politkaliniais.
Medemrodėj po karo kurį laiką gyveno Mamos sesuo Raja su vyru. Dėdė Aleksejus Zubčenko tuo metu jau buvo garsus akių, gerklės ir ausų ligų specialistas. Pacientai pas jį atvažiuodavo iš Rygos ir kitų didesnių miestų. Jis Medemrodėj šalia buvusios pieninės įsteigė kliniką. Apylinkės gyventojus gydė pusvelčiui arba leisdavo apsimokėti darbu. Toronte gyvenantis Kazys Stulpinas man pasakojo, kad jo tėvai Medemrodėj buvo išgydyti nuo trachomos. Jie visą gyvenimą liko dėkingi. Ši tradicija buvo tęsiama ir po dr. Zubčenkos mirties. Jis staigiai mirė apsikrėtęs nuo paciento su pūliuojančiais plaučiais. O po jo visai palaužta mirė ir teta Raja. Medemrodėj nuolat gyveno Veros vyriausia sesuo Lilė. Ji išmokė visą „rūmų“ personalą daryti injekcijas ir, reikalui esant, suteikti pirmąją pagalbą. Pati sunkiai susirgo diabetu. Lilė Medemrodėj ramiai užbaigė savo gyvenimą prieš Antrąjį pasaulinį karą, nepamačiusi jo baisumų.
Lietuvos vyriausybės atlikta žemės reforma Medemrodę žymiai sumažino. Po reformos Zubovams liko tik Medemrodės centras, apie 80 hektarų. Žymusis Karpelkių žirgynas, sunaikintas karo metu, nebuvo atkurtas. Zubovai suprato reformos reikalingumą, bet pageidavo, kad nusavinta žemė būtų išdalyta pavyzdingiems buvusiems dvaro darbininkams, kurie pažinojo žemę ir mokėjo ją įdirbti. Šito pasiekti nebuvo lengva. Žemės reformos valdyba žemės skyrė naujakuriams ir savanoriams iš kitų vietovių, neturintiems žemdirbystės patyrimo. Vladimiras ir Vera kartu ir po vieną dažnai važinėjo į Kauną pasitarti su žemės ūkio įstaigomis. Jų pastangos davė gražių rezultatų – naujakuriai Zubovų žemėse skyrėsi nuo kitų tiek žemės kultūra, tiek trobesiais.
Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ