Močiutės – motinos

Pati sunkiausia moraliai tema – tėvus praradę (nesvarbu, kokiu būdu – jie  mirę ar netinkamai gyvenę) vaikai. Tokios netekties akivaizdoje reikia tvirto glėbio. Kai vaikai atsiduria tame glėbyje, reikia dešimties kitų dalykų, kad užglostytų žaizdas.  Sakyčiau – laimė, kai yra močiutės ir seneliai. Ta pati giminė, ta pati šeima, tas pats kraujas.

Rašydama apie globojamus vaikus, kalbinau močiutes vėl tapusias motinomis anūkams. Kiekviena istorija kaip knyga, bet visos graudina ir jaudina, nes linksmumo ten nėra. Jei jau taip atsitiko, kad anūkus augina seneliai, istorijų vingiai labai panašūs – arba tėvai mirė, arba jiems nebeleidžiama auginti vaikų. Tuomet giminių saugus glėbys labai reikalingas.

Svetlana ILJAŠ glėbyje priglaudė penkis anūkus – dukros vaikus. Moteris gimusi ir augusi Naujojoje Akmenėje, juokauja, kad „kiekvienas šuo čia mane pažįsta“.  O ir pati bent iš matymo pažįsta miestelėnus. Sako, nors ir labai norėtų, būtų sunku gyvenimo įvykius nuslėpti. Svetlana tiesmuko charakterio, tvirta pažiūromis, laikosi principo – pažadėjai tad daryk. Gyvenimas nelepino jos nei turtais, nei lengvais darbais, o sulaukusią 56 – erių metų dar kartą įstatė į motinos vėžes.

Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio spalio 12 d. VIENYBĖJE