Mūsų kaimų paveldas. Gėpaičiai
Gėpaičiai – vienas iš tų Naujosios Akmenės apylinkių seniūnijos kaimų, kurių belikę tik pavadinimai. Žvelgiant į laukų platumas, nelengva net įsivaizduoti, jog ne taip dar tolimais 1939 metais čia buvo 21 sodyba su 117 gyventojų. Ne kartą apie šį kaimą esame kalbėjęsi „Vienybės“ redakcijoje. Mano pašnekovas buvo ilgametis Kapėnų girininkas Klemensas Žukauskas, gimęs 1935 metais Gėpaičiuose. Jis neabejodamas vardijo buvusius kaimynus. Tasai mudviejų pasikalbėjimas irgi jau nutolęs laiko ūkuose, stengiausi jo nuotrupas atkurti iš diktofono juostelės. Žvilgsnis į gimtojo krašto paveldą tesuteikia ramybės ir vilties šiais nerimo laikais.
Beje, tie 1935 metai ženklūs Gėpaičiams tuo, kad soda (kaimas) buvo išskirstyta į vienkiemius. Labai stambių ūkių Gėpaičiuose nebuvo, didžiausias buvęs Klemenso dėdės Jono Jurevičiaus ūkis – beveik 42 hektarai. Kiek daugiau kaip 36 hektarus valdė Juozas Vaišvilas, 34 hektarus – vienintelis kaimo latvis Vilis Elgutis.
Iš šiaurės kaimą supo daugiau kaip 700 hektarų pelkėtas Gėpaičių miškas, kuriame iškilęs garsusis Luokavos kalnas. Miškeliai neįmantrūs, juose dominuoja beržų, eglių, sausesnėse vietose – pušų medynai. Tačiau gamtos vertybių tyrinėtojai džiaugiasi, kad Gėpaičius supančiuose miškuose išlikę retų augalų: prieš 20 metų Lietuvoje buvo pastebėti ofriai, įdomi gegužraibinių šeimos augalų rūšis bechlorofilė, nariuotoji ilgalūpė bei plačialapės klumpaitės. (Ne tik miesto, bet ir nūdienio kaimo vaikams tie pavadinimai jau negirdėti, tiesa?)
Susiruošę į valsčiaus centrą Vegerius, Gėpaičių žmonės tik sekmadieniais arklius kinkydavo, o paprastomis dienomis – pėsčiomis tiesiai per mišką, pro Luokavos kalną, gal tik 7 kilometrai – ne atstumas jaunam. Kaip ir į Karpėnus, kai Cukuro ar kuriame kitame ūkyje būdavo gegužinė. Palei tą Gėpaičių mišką buvusios Stasio Vaišvilo, Jurgio Orlos, Alekso ir Jono Žukauskų bei kitų gyventojų sodybos. Kai kurie turėjo nepiktybiškas pravardes, antai Klemensas Šidlauskas buvo vadinamas Galiniu, nes gyveno gale sodos, Antaną Karvelį nežinia kodėl kaimynai vadindavo vokiečiu, o pravardės šeimininkas dėl to nesipiktino…
