Nesibaigiantis žaidimas …lėlėmis
Gražiausia, ką esu mačiusi pas kuriančius žmones, žaislai jų kūrybos procese. Ypač lėlės. Lėlė išlieka paslaptinga iki paskutinės sagos… kol tik jos kūrėjas papurena siūlų plaukus, pasodina žaislą ant sofos atlošo ir prataria „viskas“. Kas turėjote skudurinę lėlytę, prisimenate didelį norą perpiešti jos veiduką, lūpdažiu išdažyti lūpas. Deja, tokie patobulinimai dažniau pakenkdavo, nei padėdavo grožiui. Naujosios Akmenės miesto gyventoja pedagogė Irena KRATAVIČIŪTĖ siuva minkštas, mielos išvaizdos lėles, kurias norisi apsikabinti. Yra tokių, kurios migdo, tad ir vadinasi „miego lėlėmis“.
Naujoji Akmenė per maža, kad bent iš matymo nepažintum žmonių. Ireną – žinojau, kad ji mokytoja – pažįstu seniai, bet „iš tolo“. Jos dvi dukras pažinojau kur kas geriau dar tuomet, kai šios buvo vaikai. Mergaitės buvo aktyvios talkininkės Vaikų literatūros skyriuje bibliotekoje. Kaip seniai tai buvo! Dabar abi gyvena Jungtinėje Karalystėje, pačios augina vaikus. Apie Irenos pomėgį siūti lėles negirdėjau ir nežinojau, kol kalbindama puikiųjų papuošalų kūrėją Sandrą Meironienę, neišsikalbėjome apie pažįstamus. „Irena kuria mielas lėles, jos tokios naminės, norisi prie savęs laikyti,“- tuomet pasakojo Sandra.
Sutarusios pasikalbėti, susitikome Irenos Kratavičiūtės versle – parduotuvėlėje. Ji – Naujosios Akmenės miesto vaikas, čia gimusi, užaugusi, čia likusi. Mokykloje buvo iš tų, kurie norėjo „mokytojiškai vadovauti“, tad svajojo apie pedagoginius mokslus, ir jie nebuvo į vargą. Baigė tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą – pradinių klasių pedagogiką. Dvidešimt metų važiavo į Agluonų mokyklą mokyti pradinukų. Sako, kad per tas keliones pamatė visus metų laikus… Pasikeitus rajone mokyklų poreikiui, kaime neliko įstaigos. Irena pusę dienos dirba „Saulėtekio“ pradinės mokyklos bibliotekoje, kai reikia – pakeičia koleges mokydama pradinukus. Pusė darbo dienos – per maža galimybė užsidirbti gyvenimui…
Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, rugsėjo 5 d. VIENYBĖJE.