Nuo Ventos iki Dunojaus

 

Išvykę iš Lietuvos

Laive Marytė sutiko pažįstamas iš Vilniaus – Vandą Daugirdaitę – Sruogienę, Vilniaus Birutės gimnazijos, kurioje mokėsi, direktorę, ir jos dukterį Dalią Sruogaitę, pora metų už Marytę vyresnę, jau baigusią tą pačią gimnaziją.

Su Vanda ir Dalia kartu vyko Vandos pusseserė Zosė (Sofija Laucevičiūtė- Gedvilienė) su sūnum Gabriuku (Gabrielius Gedvila) ir Jurgis Blekaitis. Pastarasis, „Vaidilos“ teatro Vilniuje režisierius, buvo Julijos ir Marytės brolio Jono Sako kolega.

Vanda Sruogienė ir jos artimieji, kitaip nei seserys Sakaitės, namus paliko žinodami, kad jų netenka ilgam. Tai buvo sunkus žingsnis, kuriam jie ryžosi po ilgų svarstymų ir dvejonių. Paskutinę valandą Sruogienės tėvų namuose Jurgis Blekaitis po dvidešimties metų prisiminė taip: „Šunes, kurie taip gailiai inkštė, prašydami nepalikt. Juoda naktis, spalio vėsuma, gaisro atšvaitai; ir juoda tankų kolona – draugiškų, biednų kareiviukų, beviltiškai bandančių prasimušti namo. (Dalia Sruogaitė, „Atminties archeologija“, Vilnius, 2012, 128 psl.).

Senyvas Vandos tėvas, Kazimieras Daugirdas, kurį laiką važiavo kartu, paskui apsigalvojo, atsisveikino ir grįžo namo, į dvarą Bugiuose (kur po poros metų mirė).

Iš Liepojos uosto nedidelis prekinis sausakimšas laivas išplaukė temstant. Tuoj pat buvo užpultas rusų lėktuvų, atsišaudė. Vanda Sruogienė, vietos jų būreliui vargais negalais atradus tiktai laivo triume, vėliau rašė: „Gulėjau ant plikų lentų ir klausiau, kaip po manim vanduo teliūškavo… Buvau tikra, kad baigsiu čia gyvenimą, vandeny, su žuvimis…

Visas rašinys birželio 25 d. numeryje

Aleksandras SAKAS