Paraštėse. Kada kovos menas – pabėgti

 

Kas diena po naujiena – kitaip nepasakysi, stebėdamas televizorių, kasdien klausydamasis radijo pranešimų ar vartydamas interneto portalus. Dar ne taip seniai baiminomės gudų ir mūsų sieną kertančių pavienių svetimšalių, o pastaruoju metu su nerimu ir viltimi stebime, kas dedasi prie Gudijos ir Lenkijos sienos.

Išgirdus pirmuosius pranešimus apie tuos lėktuvais į Minską gabenamus, nelabai draugiškos kaimyninės šalies maitinamus ir instruktuojamus gero gyvenimo Vakarų Europos šalyse ieškančius Vidurio Azijos, Afrikos šalių piliečius, prieš akis išniro filmų apie senovę scenos, kuriose į nelaisvę paimtus karius priešai pirma savo pulkų gindavo eidami į ataką.

Panašu ir dabar. Tik tas varymas ne savo belaisvių, o iš kažkur atvežtų, vilties gyventi geriau ir saugiau ieškančių. Tarytumei to būtų maža, nors atsiskraidinant juos specialiais reisais, pasauliui teigiama, jog jie – tai nežinia kodėl, nežinia kaip likę turistai. Melas ir niekšiškumas persipina. Juk turistus, su pasibaigusiomis vizomis deportuoti į tėvynę, kiekvienos valstybės reikalas. Tačiau šįkart apsieinama stūmimu per sieną į Lenkiją, į Vakarus – ten, kur jie nori, kur jie pageidauja. Neprastas, manyčiau, šeimininkas, jei taip tenkina svečių norus.

Suprantama, jog svetimšaliai tikrai neketina likti Gudijoje. Kaip, beje, Lietuvoje ar Lenkijoje. Jų tikslas- Prancūzija, Vokietija ir kitos turtingesnės šalys…

Ramūnas ŽIMANTAS

Visas rašinys lapkričio 20 d. numeryje