Per vargą, badą, netektis

Juozas RUIKA, tremtinys, statęs Naująją Akmenę, jam 97 – eri metai. Šį spalį pirmą kartą po daugelio dešimtmečių vyras aplankė mūsų kraštą, pasidžiaugė dideliais pokyčiais. Kai tiek laiko nematei savo darbinio įkalinimo vietos, tikrai viskas atrodo įspūdingai. Apie Juozo gyvenimą prisiminimus užrašė Genoveita Gricienė, P. Plechavičiaus fondo vadovė. Tad Genoveitai sutikus,  pridedame  pasakojimą, kuris labai vertingas seniesiems Naujosios Akmenės gyventojams, o jaunesnei kartai kelia smalsumą.  „Vėl persiuntimo punktas, vėl etapai ištisą mėnesį važiavę atsidūrėme Pečioroje. Jau buvo 1953 metai. Šeima buvo visiškai išsklaidyta. Paleido ir eik kur nori. Aplinkui taiga, pelkės. Susiradau mamą, ji jau dirbo vaikų aukle ir namų šeimininke pas rusus. Pavalgiau, permiegojau ir išėjau į Pečioros kitą dalį – uosto teritoriją. Gavau darbą – laivo kūriku. Puikus darbas. Primeti kuro ir džiaugiesi Pečioros upe. Tik kad pilvas visada tuščias… Pradėjau gauti neblogą atlygimą, padėjau mamai pabėgti iš tos rusų šeimos, kur ją labai žemino ir skriaudė. Įtaisiau mamą prižiūrėti mažą vaiką geležinkeliečių šeimoje. Ten mamai buvo geriau. Laivybos sezonas Pečioroj neilgas, susiradau mūrininko darbą. Žiema, šalta. Darbas visiškai nemechanizuotas, viršininkas bjaurus. Buvau užsirašęs į vairuotojų kursus, kol mokiausi, dirbau garaže. Ir vėl baisus rusas viršininkas. Mašinų nebuvo, partemps kokią nudirbtą iš Belamorkanalo ir suremontuok. Vėliau gavau savivartę. Gyvenau bendrabutyje ir vis rašiau prašymus butui gauti. Gavau mažą kambariuką dviejų kambarių bute! Kitam , didesniame kambaryje apsigyveno jau pažįstamas ukrainietis su šeima. Parsivedžiau į savo kambarėlį mamą. Buvom laimingi, kad turim , kur gyventi, kad mums labai pasisekė. Per žiemą vieną

Kambarį skirdavo net 7-8 žmonėm…

Visas rašinys lapkričio 22 d. numeryje