Pokyčių aritmetika

Rugsėjo pirmoji daugybei žmonių būna įvairiausių pradžių metas. Reikšmingesnių ar įprastinių pokyčių laikas.  Pokyčius mes pasirenkame: kartais priversti situacijų, dažniau savo noru. Aš savo noru atsikeliu nuo kėdės savo darbo vietoje ir  pereinu į buvusiųjų gretą, tampu buvusiųjų vienybiečių klubo nare. Viskas bus gerai:  labai didžiuojuosi kolegomis Roma, Angela ir Ramūnu, kurie pasidalino mano darbus ir pareigas. Tad šias duris uždariusi, tikiuosi, naktimis nebešokinėsiu iš gąsdinančių sapnų, kad laikraštis nepadarytas… Myliu ir vertiniu savo kolegas: įveikėme ne vieną išbandymą, perkopėme ne vieną įvairiausių rūpesčių kalną. Jiems pasiseks tikrai. Jei kviesis pagalbos, būsiu.

Suprantu, kad palieku tik darbą, nors jis buvo mano gyvenimas. Nesusireikšminu, bet „Vienybės“  istorija yra dalis mano istorijos. Čia atėjau septyniolikos, čia mokiausi, augau, brendau, klydau ir vėl mokiausi, dirbau visada norėdama, kad būtų geriau. Ir viskas lieka su manimi, už tai esu dėkinga „Vienybei“, juk sužinojau daugybę laikraščio leidybos subtilumų. Dėkinga visiems skaitytojams, kurie skaitė laikraštį, įsileisdami pas save ir dalelę manęs.

Labiausiai savo darbui esu dėkinga už ryšius, pažintis, galimybę sutikti, pažinti, pamilti daugybę ypatingų žmonių.  Juk tapdami rašinių herojais žmonės atidaro ne tik duris bet ir langus į savo gyvenimus, dalinasi talentais, sumanymais, idėjomis. Tai lieka ir mano širdyje.

Su meile kalbu apie jau buvusius bendradarbius, su kuriais ir gyvenimo druskos, ir pyrago ragauta. Apie tuos, kuriuos sutikau septyniolikos, ir apie tuos, kuriuos likimas suvedė vėliau. Redakcija – ypatingas kolektyvas visais laikais.

O  „Vienybė“ yra ne tik leidinys, jis ypatingas mūsų krašto reiškinys, ir jei bus jis kitoks, tai tik į gerą. Linkiu pokyčių ir sėkmės ilgam gyvavimui.

Nesureikšminu nei savo atėjimo, nei išėjimo. Dėkinga laikui ir likimui už tai, kas darė mano gyvenimą prasmingesnį. Ir viskas lieka su manimi, tad į pokyčius žiūriu optimistiškai: jau numatytos veiklos ir kelionės, kurioms nebuvo laiko einant į darbą.

Kai kas man sako, kad  neidama į darbą galiu aptingti. Kad taip neatsitiktų, kad smegenys nepradėtų be laiko senti, užsirašiau ateičiai penkias taisykles. Pasidalinu, gal ir dar kam nors pravers.

Pirma, nuolat išmoksiu ką nors naujo, bent jau eilėraštį.

Antra, kad tingėjimas neapgaudinėtų manęs, suteikdamas apgaulingą ramybės ir saugumo jausmą, kasdien patirsiu naujų emocijų ir atradimų, ieškosiu galimybių nustebti.

Trečias pavojaus  signalas man bus, jei  imsiu jaustis bet kurios srities ekspertu. Svarbu nepradanginti noro įsigilinti ir išsiaiškinti kokį nors klausimą.  Štai kokia grėsmė, taip sako specialistai:  visažinio, pasaulio teisuolio filosofija ir sau priskiriama paskutinio žodžio teisė – tiesus kelias į demenciją.

Ketvirta, neieškosiu preteksto nepasitenkinimui, kritikai ir moralizavimui. Negatyvizmas –bambėjimas, dejavimas ir pykimas ant viso pasaulio – ne man.

Dar vienas ženklas apie aptingusias smegenis būtų beprasmiškas plepumas, ypač, kai niekas jau nebenori klausytis.  Taigi ir dėl to trumpinu šias eilutes, įjungiu  smalsumą ir nebijau permainų…

Ačiū, kad leidote būti su jumis.

Su pagarba buvusi „Vienybės“ redaktorė Lilija Smalakienė