PUBLICISTIKA

ŽOLĖ   ŽALIA

Bandymų keisti ir tobulinti pasaulį būta įvairių įvairiausių. Buvo Belomor kanalas ir  Baikalo-Amūro magistralė. Žmones vežė į Kazachstaną įsisavinti plėšinius. Chruščiovas plačiąją sovietinę sąjungą regėjo kaip žaliuojančių kukurūzų, pasodintų kvadratiniu-lizdiniu būdu, lauką. Utopinės politikos veikėjas Nikita Chruščiovas piešė rožinio komunizmo ateitį: visko gausime pagal poreikius, o dirbsime pagal sąžinę… Brežnevo valdymo laikais buvo sumanę pakeisti upių vagą, priversti jas tekėti visai kita kryptimi. Laukdami aukščiausių partinių vadų vizito, kariniuose poligonuose ar erdviose miesto aikštėse žaliai perdažydavo žolę. Margiausių bandymų būta keisti žmogaus mąstymą, požiūrį.

Ir literatūra, ir poezija, ir teatro spektaklis ar kino juosta turėjo reikalavimus įsisprausti į „socialistinio realizm“ apsiaustą. Baudė, trypė, trėmė , niekino tuos, kurių mintis peršokdavo valdžios sumontuotus „realizmo“ voljerus.

Sovietinė ideologija tiesiog nuėjo į istorijos šiukšlyną. Bet šiandien išgirstame naujo draudimo atgarsį. „Valstiečių“ atstovai Seime D. Šakalienė, R. Šarknickas ir Z. Streikus atvelka įstatymo pataisą, kurioje nurodoma, kad neigiama ir pozityvi informacija spaudos puslapiuose sudarytų tokią proporciją – 50: 50. Spauda- gyvenimo atspindys. Ar galima veidrodyje uždengti nedailią veido pusę, kad gražesnė būtų matomoji? Kaip iš gyvenimo tako išrankioti blogus akmenėlius, kad jame liktų tiktai nuglūdinti?

Be viešosios informacijos nebūtume sužinoję apie Seimo nario K. Pūko priekabiavimą prie moterų, apie verslininko R. Kurlianskio plačius ryšius su politikais, apie Nacionalinio operos ir baleto teatro G. Kėvišo kultūrinius ir verslo mostus. Daug ko nežinotume, jeigu imtų veikti gyvenimo padiktuotų temų ir problemų filtrai viešosios informacijos rengėjams.

Mes, rinkėjai, turėtume susitelkti ir pareikalauti, kad Seimo priimami įstatymai subalansuoti būtų tokiu santykiu: 50:50. Tik 50 proc. įstatymų galima būtų kalbėti apie mokesčių didinimą, apie  draudimus ir suvaržymus, o likusioji 50 proc. dalis privalėtų byloti apie pensijų ir atlyginių didinimą, apie sveikatos priežiūros plėtotę, apie laimingą vaikystę ir orią senatvę, apie saugią aplinką keliuose ir gyvenamojoje vietovėje. Ką tada darytų šakalienės, šarknickai ir kiti, kuriems netinka gyvenimo tikroji spalva ir nori perdažyti? O juk žolė  žalia. Visada, kai sužaliuoja…

Julija SEJAVIČIENĖ

Visas rašinys kovo 25 d. „Vienybėje“