PUBLICISTIKA
Jubiliejaus papėdėje
Nesu perdėtai emocionali ar jausminga. Tačiau, kai Prezidentūros kieme paprašė parašyti linkėjimą Lietuvai valstybės atkūrimo 100-mečio proga, susijaudinau. Pasijutau kaip prie savo gyvenimo išpažinties langelio. Pirmą kartą prie tokio langelio susikaupiau Izraelyje, kai į Raudų sieną norėjau įsprausti savo sielos žodžius.Dabar susikaupiu mūsų Valstybės atkūrimo 100-mečio papėdėje. Akimirka svarstymų, kuo svarbi man Lietuva? Pirmiausiai džiaugsmas, kad būtent šioji karta gauna lemties ir laiko išskirtinę dovaną – švęsti tokį jubiliejų. Naujos kartos švęs jau kitas, gal tai bus 150 ar 200 metų, sukaktis.
Antroji mintis, kuri pavijo pirmąją, buvo, kaip skamba ir skambės Lietuva mano anūkų lūpose? Tad ant mažo popieriaus lapelio parašiau: „Mano, vaikų ir anūkų lūpomis: Lietuva, būk Laisva, būk Mylima ir Mylinti“. Tas mano laiškelis nuskriejo į plačiąją erdvę, kuri tvyro viršum Lietuvos. Gerųjų minčių ir emocijų pagauta, imu svarstyti, ką dovanos Lietuvai šimtmetis, kuris ateis po šio šimtmečio?
Julija SEJAVIČIENĖ publicistiškai pažvelgia į laiką lapkričio 18 dienos „Vienybėje“