PUBLICISTIKA.
Paukštelio gyvenimas palangės krūme
Gripas kelioms dienoms „užrakino“ namuose. Aukšta temperatūra ir „traškanti“ galva nutolina nuo žmogaus visa, kas dedasi aplinkui. Netgi gyvenimą. Nejučia pamintiji: taip išeina žmonės.. Liga nukerpa saitus, kuriais žmogus įsikabinęs į gyvenimą.
O anapus lango kvadrato nė akimirkai nesustoja gyvenimas. Jis eina užprogramuotu keliu, nesižvalgydamas į vieną ar kitą žmogų. Būrelis vyrų traukia į poledinę žūklę. Jiems nesvarbu, kad spigina šaltis. Juos gena mintis apie vandens telkinį, apie gamtoje besikūrenantį laužą, gurkšnį karštos arbatos. Ant pečių ledo gręžtuvai, palapinukės nuo vėjo ir žvejybai reikalingos priemonės. Ne apie žūklės laimikį šnekasi eidami vyrai, apie popietę, kurią praleis gamtoje…
Pas kaimynus atvažiavo vaikai iš Vilniaus. Namuose ėmė čiauškėti anūkėlis, linksmai, šviesiai suklego namučiai…Iš kitų kaimynų išvažiuoja jau atsisvečiavę vaikai. Rankų pamojavimas, „oro bučinuko“ mostai, ir automobilis išrieda. Išsiveža ne tik vaikus ir anūkus. Akimirką triukšmingo ir įvairiapusio turinio pripildyto gyvenimo akimirką, kuri sklandė senolių namuose..
Iš laidotuvių sugrįžusi pažįstama pasakoja apie keistą, iki tol nepatirtą atsisveikinimo su artimu žmogumi ceremoniją. Mirė jos motinos brolis. Visi išskubėjo į laidotuves, veždamiesi gėlių, žvakučių. Tačiau įprastų laidotuvių atributai nebuvo reikalingi dėdės laidotuvėse. Nebuvo pašarvoto kūno, nebuvo įprastų šermenų. Dėdė, dar gyvas būdamas, pasirašė sutartį ir paaukojo savo kūną … mokslui. Kad jauni būsimieji medikai galėtų pjaustyti kūno dalis, nagrinėti sandarą, ligos pažeistus audinius. Laidotuvių dalyviams parodė vaizdo kadrų apie jo gyvenimą, paleido balso įrašą, kuris priminė inteligento žmogaus požiūrį į gyvenimo prasmę. Tai, ką jis kalbėjo, įkūnijo savo gyvenimu. Tylos minutė, malda už jo vėlę, prisiminimų žiupsnelis. Nereikėjo laidotuvių dalyviams rikiuotis į procesiją, praeiti paskui karstą paskutiniu žemės taku. Žmogus ėjo ir išėjo mokslo pažangai skirtu keliu. Tačiau tam reikėjo žmogaus valios ir apsisprendimo pasirinkti tokį netradicinį išėjimo kelią. Ir jis padarė, palikdamas tiek daug erdvės apmąstymams, šeimos narių santykiams pasverti. Atsivežtas gėles ir žvakutes artimieji uždegė ant jo žmonos kapo. „Prie kapo jausmas buvo toks, tarsi ir dėdė šalia būtų atgulęs, kažkaip nutolo mintis, kad jo nelaidojom“, – pasakojo iš laidotuvių sugrįžusi giminaitė.
Spigina vasario šaltukas, raudonai nusidažę dangaus pakraščiai pranašauja ilgam įsitvirtinusį šaltą orą. Maži paukščiukai miklina sušalusias kojytes, virpina sparnelius, eikvodami brangią vidaus energijos įkrovą. Ir čiauška, džiaugiasi krūmokšnyje radę užsilikusių sėklų trupinėlių. Pešioja, dalijasi ar mums nesuprantamai tarpusavyje varžosi dėl menkučio kąsnio…
Ar tie paukščiukai nepamėgdžioja mūsų? Taip pat besivaržančių, tiesa, prie turto, bet ne prie kąsnio. Prie valdžios laiptų, o ne prie svarbesnės krūmo šakos… Paukšteliams šalta. Bet ar šilčiau žmogui, kai nebešildo tarpusavio artumas, nes įsiterpė turto gviešimasis, pavydas, kerštas, egoizmas? Ko vertas žmogaus gyvenimas, jeigu visos mintys pajungtos turtui, jam telkti, apskaityti, deklaruoti? Ar bent vieno milijardieriaus turtai sušildė pasaulį? Kodėl viskas kai kuriems asmenims yra vienintelis jo gyvenimas?
Būtų jie paukšteliai, visai kitokį gyvenimą pamatytų iš nediduko palangėje augančio krūmo…
Julija SEJAVIČIENĖ
„Vienybės“ vasario 11 d. numeris