Replika: kodėl mėsininko šunelis mažas

Būna pagalvoju, kad protas palieka galvą. Bet pasitaiko ir atvirkščiai – sutinku labiau nei aš protą pametusių žmonių. Tuomet nurimstu ir sakau sau: laikykis, juk dar ne paskutinioji. Visokie įvykiai sukasi greitai  – tai lyja, tai saulė, tai obuoliai nenuskinti, tai susibari to nenorėdamas, tai gripu susergi. Saviškių ratui skundiesi – kaip greitai bėga gyvenimas, o nieko ypatingo nevyksta. Išties net minčių tokių neturėtų būti, nes gyveni kaip nusipelnei, juk viskas gerai: visi aplinkui su kojomis, su rankomis, su butais, namais, algomis. Kitiems blogiau. Ir dar save palinksmini atsitiktiniais pastebėjimais…

Pirmasis pastebėjimas. Aukštas, stambus, tvirtas vyras vedžioja mažutį šunelį. Vyras dirba mėsininku, jo vienas žingsnis prilygsta kokiems penkiasdešimčiai šunelio žingsniukų. Jie abu niekur neskuba. Ir kodėl  tokia  pirmoji mintis šovė galvon pamačius šunį ir šeimininką: kodėl mėsininko šunelis mažas? Kad niekas nepagalvotų, jog darbe vagia mėsą, tokį atsakymą sudėliojo tarybinio laiko  auklėjimas.  Mažam šuneliui tereikia mažo gabalėlio, veršio didumo šuniui gal ir kilogramo. Ir man linksma nuo pačios sugalvotų paikysčių, juk nebesineša žmonės mėsos iš darbo, paslėpę po apatiniais drabužiais ar išpjova  liemenį apvynioję. Darbdaviai leidžia pigiau nusipirkti, kad nevogtų.

Kiti Romos Jonikienės pastebėjimai šeštadienio, spalio 5 d., VIENYBĖJE