Senų nuotraukų sakmės. Tarnautojai

Rašiniuose ir viešose kalbose neretai painiojamos dvi sąvokos: valdininkai ir tarnautojai. Tiesa, pastaruoju metu vis labiau pageidaujame, kad  mus ne valdytų, o mums tarnautų asmenys, į kuriuos kreipiamės patarimo ar paslaugos. Ir suvokiame, jog nuoširdus, išmintingas patarimas ar pasergėjimas nuo klaidingo poelgio gali būti ne mažiau veiksmingas, kaip valdžios dekretai, draudimai, įsakymai. Bet besiveržiantiems į karjeros aukštumas sąvoka valdininkas glosto savimeilę.

Papilės S. Daukanto muziejuje saugomos dvi nuotraukos, įamžinusios tarpukario metų tarnautojus. Vienoje – būrelis tuometinio Papilės valsčiaus administracijos darbuotojų, Trečias iš kairės joje – tuometinis valsčiaus viršaitis Juozas Daunys – tragiško likimo žmogus, sovietinio režimo kolaborantų 1941 metų birželio mėnesį šaudytas, tačiau išlikęs gyvas ir Mažeikių daktarų sugrąžintas gyventi. Frontui sugrįžus, Daunys, kaip ir daugelis panašaus likimo žmonių pasitraukė į Vakarus, gyveno Kanadoje.

Kitoje nuotraukoje – vartotojų bendrovės „Atžala“ tarnautojai, matyt, trise ir vadovavę bendrovei.

Neretai stebimės, kaip Lietuva tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų suspėjo tiek daug pasiekti. Žemaičių plentas, geležinkelio ir kelių ūkis, kariuomenė, mokyklos, modernūs pastatai Kaune – tai tik kai kurie planai bei sumanymai, realizuoti anuomet. Valstybės ir jos ūkio kūrimui  tuomet vadovavo ne užsienio talentai, o savi inžinieriai, pedagogai, dorai ir sąžiningai tarnavę juos išlaikančiai valstybei, savivaldybėms, privačioms ūkio struktūroms.

Tik kai kurie ano meto mokslininkai ir specialistai buvo studijavę užsieniuose, o daugelio  savivaldybėse dirbusių išsilavinimas  tebuvo pradinė mokykla, o kai kurių tik Rusijos carinės valdžios uoliai persekiotos  slaptos lietuviškos kaimų mokyklėlės.

Leopoldo ROZGOS publikacija  trečiadienio, balandžio 15 d., VIENYBĖJE.