Susitikimai su Vladu Račkausku

IŠ praeities puslapių

„Vienybės“ laikraštyje įgyvendinau kūrybinį projektą „Diena ir visas gyvenimas“. Kalbinau praeityje žinomus rajono asmenis, kurie buvo baigę aktyvią veiklą ir išėję užtarnauto poilsio. Pašnekesių akiratyje atsidūrė buvusio Kruopių tarybinio ūkio direktorė J. Kubilienė, Akmenės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja B. Mitrikienė, pedagoginio darbo veteranė A. Astrauskienė, politinė kalinė A. Bačiulienė, buvęs partinis ir ūkinis veikėjas A. Gedaminskas ir dar keletas gerai žinomų žmonių.   Gerai, kad suspėjau. Šiandien dalis mano kalbintųjų   jau ilsisi amžinybėje. Šią savaitę į paskutinę kelionę palydėtas buvęs Kivylių kolūkio pirmininkas Vladas Račkauskas. Gal kam nors bus įdomūs keli   susitikimų epizodai.

2001-jų gegužė. Kartu su Žemės ūkio skyriaus vedėja Julija Juškiene skubame į Kivylius. Vlado Račkausko 70-mečio jubiliejus. Jis dirbo sode – priklaupęs prie žemaūgių obelaičių sodinukų, karpė, dailino po akiavimo nebereikalingas stiebo dalis. Vyšnių sodas baltavo it pūga, dūzgė tūkstančiai bitučių,. Medelynas alsavo pavasariu. Vladas Račkauskas, pabaigęs darbus ir visus jam reikalingus mokslus, vėl mokosi. Mokosi sodininkystės, augina vegetatyvinius poskiepius, juos akiuoja, o kai medeliai pasistiebia, perkelia į sodo erdvę. Trejetą metų po mėnesį sodininkystės paslapčių mokėsi pas Lenkijos sodininkus. . Čia, žydinčiame sode, J. Juškienė įteikia jubiliatui padėką, sveikindama pasidžiaugia, kad V. Račkauskas išmokė specialistus savarankiško darbo ir atsakomybės. Rajone belikusios penkios žemės ūkio bendrovės, trys iš jų – Kivylių krašte.

– Ach, jei ne tas griežtas partinis vadovavimas, būtume galėję Kivylius klestinčia žeme paversti. Kvaili buvome, kad klausėme. Reikėjo vieningai pasipriešint, ir būtume įveikę …Protas ateina po laiku, – atsisveikindamas sakė Vladas Račkaukas.

2005-ųjų birželis. Sutartą dieną Vladas ir Birutė Račkauskai atvėrė savo buto Naftininkų gatvėje duris. Vienas per kitą klegėdami iš džiaugsmo, kad susitinka su Akmenės krašto žmogumi, kviečia į vidų. Pradedame pokalbį apie šią dieną ir visą gyvenimą. Tarsi išpažintį sau ir kitiems.

Po beveik 40 metų palikote Kivylius ir sugrįžote į miestą. Ar sapnuojate Kivylius?

Sapnuoti nereikia. Reta diena, kad nepaskambintų iš Kivylių, dažnai atvažiuoja kivyliškiai. Štai ir šiandien skambino A. Norvaišas, anksčiau skambino mokyklos direktorė E. Čekanauskienė, kvietė į mokyklos jubiliejų, tačiau dėl ligos nenuvažiavau. Traukia Kivyliai. Kiekvienas susitikimas „atšviežina“ kraują

Stebina statybų modernumas. Iš kur tai Kivyliuose?

Mums pavyzdys buvo latviai ir estai. Latvijos gilumoje, „Rytų ausmos“ kolūkyje, buvo kur akį paganyti. Užmezgėme kontaktus su estais, iš jų perėmėme žolių sėklininkystės , statybų architektūros patyrimą. Estijos specialistai kasmet tobulinosi Suomijoje. Kivyliuose atsirado 600 ha užtvanka, fregatų laistomi laukai. Išskirtinės architektūros pastatams Kivyliuose statyti reikėjo gauti kone aukščiausios šalies valdžios palaiminimą. Buvo įprasta štampuoti standartinius namus. Mes rinkomės individualaus braižo.

Mūsų dalykiniai ryšiai u mokslo institutais atvėrė didžiulius horizontus specialistams. Jie buvo naujovių ieškotojai. Kiti ūkių vadovai skundėsi   blogais specialistais, girtuokliais kolūkiečiais. Pas mus tų problemų nebuvo. Kas kita, kai dabar mąstau, ar viską gerai, ar viską teisingai darėme? Numelioravome laukus, išdidinome laukų masyvus. Nugriovėme vienkiemius. Ar viso šito reikėjo?

Julija SEJAVIČIENĖ

Rašinys birželio 23 d. „Vienybėje“