Švenčių nuojautos, privalomi atributai ir …nėra džiaugsmo?
Sužibo šventiniai papuošimai, plėšydami drėgną tamsą ir braudamiesi į mūsų akis, kad įžiebtų jose šventės laukimo spindesį. Įmantriai iškarpytais siužetais pasipuošė langai ir vitrinos, kad mūsų mintis užburtų viltingu laukimu. Taip turėtų būti. Bet kažkodėl vos vienas antras ramiai sau einame per gruodžio dienas į šventes… Daugelis mūsų įsitempę, sumišę, skubantys ir kupini nerimo. Šalia įprastų darbų užsikrovę dar ir papildomų įsipareigojimų, „įjungiame aukščiausią pavarą“, kad tik viską spėtume padaryti, tikėdamiesi, kai ateis ta diena, o jau tada ir pajusime stebuklingą šventę…
Taigi, įžiebėme eglutes su vaidinimais ir muzika. Bet kažkodėl nesidžiaugiame, lyginame, lenktyniaujame, ieškome, kas blogai. Ir randame. Kur jau čia nerasi. Gražu, bet ne vienas pasako, kad šiek tiek beprasmiška išleisti tiek pinigų laikinom dekoracijom. Nes kitąmet reikės vėl naujų. Išgirdau racionalų pasiūlymą: nelenktyniauti tarp savivaldybių, o kaip tik keistis tomis dekoracijomis. Sutaupytume pinigų, ir žmonėms būtų įdomu. Pasikeitimo būdų ir scenarijų galima įvairiausių sugalvoti, užsimegztų papildomi ryšiai, nauja draugystė…
Sakysit per daug merkantiliškas mano požiūris. Į šventes žiūriu per naudos akinius? Deja, pinigai vis dar yra visa ko, kas mus supa, ekvivalentas. Būsto, daiktų ir netgi poilsio, sveikatos bei bendravimo… ir vis dar prestižo. Neretai lygybės ženklas dedamas tarp pinigų ir širdies, pinigų ir dvasinių vertybių…
Taigi visiems stiprybės, išgyvenant šventės nuojautas…
Daugiau Lilija Smalakienė rašo gruodžio 8 dienos „Vienybėje“.