Šventieji akmenys  (2)

Vandenys, pelkės, metalai, akmenys mūsų protėvių  pasaulėžiūroje priklausė požemių dievui  – Velinui  arba Velniui. Gyvenantis pelkėje, besislepiantis nuo Perkūno žaibų už akmens, pasižymintis nežemiška jėga, teisingas, atviras, dėl to lengvai apgaunamas žmogaus, toks Velnio įvaizdis ateina iš sakmių, padavimų. Mitologijos žinovas  Norbertas Vėlius  rašė, kad Lietuvoje egzistuoja regioniniai skirtumai: Rytų Lietuvoje daugiausia dainų apie saulę, dangų, žvaigždes, o Vakaruose – daugiau padavimų apie Velnius, vėles. Net keikiamasi dievybių vardais. Kur nors Dzūkijoje sakoma  „po Perkūnais“,  o Žemaitijoje jau velniuojamasi arba kokiu kitu požemio gyvūno vardu reiškiamas nepasitenkinimas, pavyzdžiui, „rūpužuoke tu…”. Akmenė – Šiaurės vakarų kraštas, todėl ir Velnio akmenų turime.

Menčių kaimo akmuo. Prie kelio į Kruopius, už dabartinio karjero, kairėje pusėje gulėjo didžiulis akmuo. Smetonos laikais bandytas atkasti, bet, nepasiekus akmens apačios, atsisakyta to sumanymo. Akmuo  iš žemės buvo  išlindęs apie pusantro metro. Pasakojama, jog  akmuo  keldavo baimę.  Esu užrašęs ir tokią legendą. “…kartą sekmadienį  kinkytu vežimu važiavęs žmogus. Bevažiuodamas pro akmenį, pamatė ant jo sėdintį  gražiai apsirengusį ponaitį. Šis paklausęs, kur žmogus važiuojąs. Žmogus atsakęs, jog važiuojąs iš Akmenės, Parcinkulės atlaidų į Kruopius, namo.  Ponaitis nusijuokęs ir taręs:  „Aš jau iš Plungės Parcinkulės atlaidų parvykstu…” Tik tada žmogus supratęs,  jog ant  akmens sėdi Velnias.  Apimtas didelio išgąsčio, kaip begalėdamas ragino arklius ir  pasileido  link namų…“  Vietinių  žmonių pasakojimu, nesenu laiku akmuo buvęs iškastas ir išvežtas. Manoma, jog akmuo pastatytas  Naujojoje Akmenėje…

Daugiau Egidijaus Jaramino rašinyje šeštadienio balandžio 27 d. „Vienybėje“.