Tautinis rūbas kaip poreikis

Ventiškė Vaiva Kostiugovienė sau ir dukrai tautinius kostiumus pasiuvo pati. Tautiniai drabužiai, kaip etninio tapatumo forma, yra ne tik šalies kultūros išraiška ar paveldo dalis, bet  ir vienas svarbiausių tautos ir valstybės simbolių. Kai vilki tautinius drabužius apima ypatingas jausmas, jautiesi susijęs, jauti bendrystę ir įkvėpimą.

Tokie nepaprasti jausmai, patirti vilkint tautinį kostiumą, ir įkvėpė turėti savo tautinius drabužius. Vaiva Kostiugovienė  su tautiniu kostiumu susidraugavo šokių kolektyve kultūros namuose. „Apsirengęs tautiniu kostiumu jautiesi  dvasiškai pakylėtas, lyg prie tautos šaknų prisilietęs, – sako moteris. – Net nesvarbu, kad šokiai išvargina, dėl tų rūbų jautiesi pakiliai.“

Vaivai Kostiugovienei vienas iš gražiausių renginių yra Tautiškos giesmės giedojimas. Kai Ventoje kartu su visais taip liepos 6-ąją  minėjo, sako, jautusi ypatingą bendrystę. Tačiau vis kažko trūkę, paskui supratusi, kad tautiniai darbužiai papildytų šventės išgyvenimus. Ėmusi galvoti, kaip turėti savo kostiumą. Pirkti brangu, būtų per didelis iššūkis šeimos biudžetui. Ieškojo išeities, domėjosi mūsų krašto kostiumo ypatumais. Surado medžiagų ir pabandė pasisiūti.

Daugiau Lilijos Smalakienės rašinyje šeštadienio, kovo 7-osios, VIENYBĖJE.