Tavo gimtoji tarmė – sielos būsena

Mūsų kraštas geografiškai priskirtas pačiai gražiausiai pasaulyje kalbai – mes žemaičiai. Apie tai, kad kalbėjimas žemaitiškai neleidžia numirti senai ir stebuklingai autentiškai  išlikusiai žemaičių kalbai, išgirdau birželio 2 – ąją susitikime Viešojoje bibliotekoje. Svečiavosi Skuodo rajono laikraščio redaktorė, ko gero, visais įmanomais pripažinimo ženklais už žemaičių kalbos puoselėjimą apdovanota Dalia TAMOŠAUSKAITĖ ZABITIENĖ. Žemaitiškas pavakarojimas su poete, filologe, literatūrologe Dalia įskėlė ir pavydo žiežirbą: kaip skambiai ir gražiai ji žemaitiškai kalba… Puošėsi viešnia autentiškais žemaičių aprėdais.

Šie metai paskelbti Žemaičių kalbos metais. Atverti vartai prisiminti, kas pamiršome, susipažinti, kas nežinojome ir pamėginti, kas nemėginome, gilintis į žemaičių kalbą, kalbėti ja, klausytis. Yra tiek visko gražaus, kad be pagalbininko, vargiai iškabintume medų iš kalbos gražumo puodynės. Pasitaikė proga išgirsti, žaidimus žaisti, šokius šokti pagal žemaičių tradicijas pavakarojime „Gimtuoji kalba vėsam kam pasabni“.

Apie žemaitiškos dvasios renginį – Romos JONIKIENĖS publikacija antradienio laikraštyje.