Iš vaikystės atsinešiau tris bažnyčias (3)
Į Viekšnių bažnyčią trumpakelnėje vaikystėje liumpindavau su mamunėle. Buvau sprintas bernaitis, bet negalėjau įveikti žiovulio, kai kunigas berdavo maldas lotyniškai. Nieko nepadėdavo ir maldaknygės vartymai. „Aukso altorių“ mokėjau vos ne mintinai. Patėmijusi besimuistantį sūnelį, mamunėlė, pertraukusi maldą, mesdavo:
–Parėjęs į namus, gausi į kuprą!
Ko jau ko, o niukso nepasigesdavau. Nurimęs imdavau tyrinėti neseniai suremontuotos ir atšventintos bažnyčios grožybes.
Šv. Jono Krikštytojo mūrinę bažnyčią iškėlė 1853 m. Dar nebaigtą statinį pašventino didysis lietuvių tautos švietėjas, blaivybės puoselėtojas ir tylus kovotojas prieš tautos rusinimą Motiejus Valančius. Bažnyčią galutinai užbaigė per dešimt metų, pristatę bokštą, įrengę visus penkis altorius.
Antrasis pasaulinis karas nesuniokojo Dievo namų. Tiesa, nukentėjo viena nava, keliose vietose žiojėjo stogas.
Tuo metu kulniuodavom melstis į kleboniją. Mediniame dviejų aukštų pastate išgriovė kelias sienas, įrengė altorių ir prie atneštos fisharmonijos būriavosi mažųjų choras, vadovaujamas raudonskruosčio kunigėlio (pavardės neatsimenu). Giedojau ir aš, akies krašteliu stebėdamas, kaip moterytės, tame tarpe ir mamunėlė, braudamos ašaras, įsijausdavo į mažųjų giesmes.
„Mažas esu vaikas, nieko neturiu,
Tik nekaltą širdį, Jėzau, Tau skiriu.
Širdingų maldelių mano neatmesk,
Duok Tave mylėti ir dangun atvesk.“
Iš mojavos traukiant per klebonijos sodą, baltų vyšnių šakos linkdavo nuo įsisiautėjusių žvirblių, o zylučių ciksėjimas priminė kanklių sidabro stygų skambėjimą…
Viso rašinio ieškokite balandžio 23 d. numeryje
Rimantas ŽILEVIČIUS