Būna, kad atsitiktinumai padeda pasirinkti

Gyveni gimtinėje, dirbi tai, kas patinka, vaikų gyvenimai džiugina – tokias aplinkybes pavadinčiau laimingomis. Jei supranti, kad tai laimė, esi optimistas, linksmas, tuomet džiugiai lauki rytojaus. Po pokalbio su AB „Akmenės cementas“ gamybos kontrolės laboratorijos  kokybės kontrolės chemikė Loreta GOBERIENE, galėčiau sakyti, kad sutikau laimingą moterį.

Loretai šeima, Naujosios  Akmenės miestas, cemento įmonė, veikla, kurioje ji dabar sukasi, yra tie keturi banginiai, laikantys gyvenimą. Ji – cementininkų miesto vaikas, Naujojoje Akmenėje gimusi, užaugusi, baigusi 2 – ąją vidurinę (dabar „Saulėtekio“ progimnazija), labai mėgusi chemiją. Baigusi mokyklą mergina svajojo tik apie chemijos studijas, ir išvyko į Vilnių – pamėginti laimę Vilniaus universitete. „Ir man nepavyko, pritrūko balų. Pamenu, skambinu tėvams į namus, klausiu, ką daryti. Abu tėvukai drąsino, sakė, stok į technikumą, negrįžk be specialybės į namus. Atsitiktinumas – susitikau klasės draugą, jis taip pat neįstojo. Pasikalbėjome ir abu nutarėme stoti į Vilniaus technologijos technikumą. Nuėjome ten su dokumentais, abu įstojome. Tik aš mokiausi ir baigiau, o draugas metė mokslus,“ – lemtingus atsitiktinumus prisiminė Loreta.

Prisiminė Loreta ir pokyčius darbe. Dabar laboratorija moderni, kompiuterizuota. Buvo laikai, kai darbas laboratorijoje nebuvo baltarankiams tinkamas. Moteris sako, kad daugelis dalykų gyvenime pasisekė, profesija – vienas iš pasisekusiųjų.

Romos Jonikienės rašinys gruodžio 29 d., šeštadienio „Vienybėje“.