Čempionių trenerė, atsakinga už geriausias Lietuvos vartininkes

Pažintis pakeliui namo. Taip norisi įvardinti susitikimą su jauna kraštiete Aiste Griciūte. Pažintį padovanojo kelionė į Naująją Akmenę. Tai buvo viena iš jos nelabai dažnų viešnagių gimtinėje, tačiau suintrigavo jos ypatingi užsiėmimai Vilniuje, kur ji jau gyvena šešerius metus.  Mergina ir futbolas, kuris  yra Aistei ir darbas, ir pomėgis, ir ateitis. Tai paakino pakalbinti jaunąją kraštietę ne tik apie futbolą, jos ugdomas būsimas čempiones, bet ir ryšius su gimtuoju kraštu.

 Kalbino Lilija SMALAKIENĖ

Viešojoje erdvėje ties Aistės  pavarde randu ne vieną užsiėmimų pavadinimą. Ji –  mergaičių čempionato lyderių , sostinės moterų futbolo  akademijos „Žalgirio“-MRU auklėtinių trenerė, kuri taip pat dirba ir su aukšto meistriškumo futbolininkėmis „Ozo“ mokykloje bei treniruoja U-19, U-17, U-15 rinktinių vartininkes.  Ji buvusi moterų futbolo šalies rinktinės žaidėja.

Ar ši informacija tiksli? Kaip pati oficialiai save pristatytum?

Reikia šiek tiek patikslinimų. Pastaruoju metu buvau ir esu atsakinga už didžiąją dalį Lietuvos merginų futbolo vartininkių. Tokių, kaip, aš per visą šalį galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ypač, kai esi mergina futbole, ir dar dirbi su geriausiomis vartininkėmis. Kadangi man sekasi ir kad darbas Lietuvos futbole skiriu yra mano prioritetas, todėl nuolatos gaunu pakvietimų ir esu paskiriama į Lietuvos merginų futbolo  rinktinių trenerių kolektyvą.

Tradiciškai klausiame apie mokyklinius metus. Kas įstrigo labiausiai? Kokie žmonės įsirėžė atmintin, gal turėjo įtakos ateities pasirinkimams?

Laikas Naujojoje Akmenėje taip pat buvo įdomus. Visuomet radau sau veiklos. Prie mano veiklumo, organizuotumo, kūrybiškumo prisidėjo klasės draugai, su kuriais keliavau nuo pat darželio, taip pat pedagogai, kurie supo nuo pat mažumės ir skiepijo meilę mokytis, pažinti, veikti. Pati taip pat  negalėjau pernelyg užsisėdėti vienoje vietoje, todėl ieškojau sau užsiėmimų: lankiau tautinius šokius, dailės būrelį, stalo tenisą, o nuo penktos klasės atvykau ir į futbolą, kuriame likau iki šiol.

Kiek save prisimenu, mokykloje buvau veikli – rūpėjo renginiai, klasės reikalas, sveikinimais, projektais. Norėjau būti atsakinga už tai  ir norėjau, kad ten, kur esu, ten, ką atstovauju – būtų maksimaliai gerai pasiruošta, įgyvendinta…

Visas rašinys lapkričio 12 d. numeryje