Gyvenimiški pamąstymai saulėlydyje
Kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas susideda iš kelių etapų. Džiaugiamės saulėtos vaikystės malonumais, peržengiame paauglystės laiptelius, sulaukiame trykštančios jaunystės ir nejučiom pajuntame mus užvaldantį brandos periodą, o po jo ir atslenkantį saulėlydį. Kiekvienas gyvenimo laikotarpis mumyse palieka kažką brangaus, nepakartojamo. Kad ir kokiomis nuostabiomis spalvomis nusidažęs saulėlydis, bet jis mus, per aštuoniasdešimt metų perkopusius, dabar madingai vadinamus senjorais, suprantamiau – senius, mažiau žavus, nes tai – gyvenimo saulėlydis. Dainuodavom „eisim saulėlydžio laukti, eisim aušros pasitikti“. Nebereikia laukt, jis nuo mūsų nesitraukia…
Visi suprantame, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą. Jis – gražus ir nuostabus. Tik ar visada mes tai įvertiname? Gyvenimo kelias ne visada rožėmis klotas. Dažnas mūsų patyrė klastų, išdavysčių ir kitokių neteisybių. Bet buvo momentų, kada gėris, ne tik pasakoje, nugalėjo blogį. Ir toliau to siekime realiame gyvenime. Apkabinkime jį, mylėkime. Būkim jo kalviais ir neaimanuokime.
Aš gimiau prieš pat karą.
Vaikiškoje atmintyje tebėra užsilikę to laikotarpio epizodai. Atsimenu, kaip degė Papilės miestelis, mačiau, kaip griūva bažnyčios bokštas. Buvau liudininku, kai Daubiškių kaimo pakraštyje krito pašautas vokiečių lėktuvas ir gelbėti lakūno bėgančius vokiečių kareivius. Atsimenu nuo Raudonskardžio pusės vakarų kryptimi švilpiančius ir kažkur sprogstančius sovietų kariuomenės artilerijos sviedinius…
Daugiau apie tai skaitykite gegužės 10 d. numeryje
Igoris JAROŠEVAS
Autoriaus nuotraukose:
Ant istorinio Papilės piliakalnio įsiamžino mano anūkai Deividas, Vilius ir Darius. Šiame piliakalnyje 1926 metais palaidotas mano senelis Mykolas (anūkams jis proprosenelis). 2010 metai
Jauniausias anūkas Domantas. 2015 metai
