Trijų amžių verpetuose (3)

Redakcija

Gimtojo kaimo kronika

1940 metais Papilės kraštą, kaip ir visą Lietuvą, užgriuvo sovietinė okupacija, o 1941 -ųjų birželį naujas sukrėtimas – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Kaimyno advokato K. Paunksnio šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. Karo gaisre supleškėjo  pusė Papilės. Nebeliko tilto, pieninės. Savo akimis mačiau, kaip griuvo bažnyčios bokštas. Fronto linija ėjo greta, tad vokiečiai mus dukart buvo išviję iš gimtųjų namų. Iš Viekšnių grįžome tik 1944 metų rudenį. Sodyboje stovėjo pabūklai, o namuose šeimininkavo kareiviškomis uniformomis apsirengusios moterys. Jos virė kareiviams košę. Mūsų šeimai užleido vieną kambarį. Tik 1945 -ųjų pavasarį sovietiniai kareiviai paliko mūsų sodybą.

 

Pokario mados kaime

Įsivyravus taikos metui kaimyniniame Vegerių kaime ėmė kurtis MTS (mašinų traktorių stotis), kuri bazavosi buvusiame Jagaudynės dvare. Technikos dar neturėjo. 1946 metais MTS kontora persikraustė į K. Paunksnio sodybą. Į Daubiškius iš geležinkelio stoties pradėjo riedėti ratiniai ChTZ markės traktoriai, vėliau atburzgė vikšriniai bei kombainai. Jagaudynės dvare liko pagalbinis ūkis su karvių banda, keliais ristūnų veislės arkliais.

Pokaris – neramus ir prieštaringas metas. MTS direktorius V. Kolcovas niekada nesiskyrė su automatu. Važinėdavo arkliais pakinkyta brička, kurią lydėdavo du dideli šunys. Vėliau direktorius persėdo į „viliuką“. Naujais šeimininkas apsigyveno Paunksnių name, mėgo rodyti savo valdžią. Buvo suorganizuotas Kondrotų ir Šišovų šeimų ištrėmimo spektaklis. Ačiū Dievui, jis nepavyko. Atsirado protingesnių žmonių, kurie Kolcovo savivalę sustabdė, o kaimiečiai iš geležinkelio stoties paleisti namo.

1948 metais atstatytas medinis tiltas per Ventos upę. Kolcovui išvykus nauju MTS direktoriumi tapo Serioginas, po jo direktoriavo Proninas, o paskutinis direktorius buvo jau lietuvis Jonas Navickas. Daubiškiuose greta P. Širinovo namų atsirado medinė MTS kontora (dabar Sodų g. 5), valgykla (nebėra), trys barakai bei gyvenamasis namas. Neužilgo iškilo ir mūrinės mechaninės dirbtuvės. Visi tie ženklai pranašavo neišvengiamą kolektyvizaciją

Pokaryje Daubiškiuose gyveno 68 gyventojai, o įkūrus MTS jų padaugėjo. 1951 metais mūsų krašte buvo įsteigtas kolūkis „Stalino keliu“. Jam priklausė Vegerių, Mickių, Trikšių ir Daubiškių kaimai, Anužynės vienkiemis esantis Jonaičių antrame kaime. Gyventojų žemė buvo nacionalizuota. Prie sodybų paliko tik po 60 arų daržui. Atėmė arklius ir padargus. Mes arklio nebeturėjome, nes jį kartu su ratais karo metu atėmė vokiečiai. Žmonės neteko daržinių, svirnų, didesnių tvartų. Mūsų tvarte laikė karvių bandą, o vėliau avis. Daržinėje krovė šieną, šiaudus, linus…

Visa ir paskutinė Igorio JAROŠEVO pasakojimo trilogija rugsėjo 9 d. numeryje

 

  1. Puskunigio nuotraukoje – mes jau kolūkiečiai. Po šienapjūtės darbų 1951 metais.
  2. Jaroševo nuotraukoje: susibūrimas tėvų sodyboje per tėvo 90 – metį. Pirmoje eilėje (iš kairės) mama Jakaterina, dukterėčia Alina, tėvas Nikanoras, sūnus Alvydas, teta Klavdija Škerbienė.

Antroje eilėje (iš kairės) mano žmona Janina, dukra Ina, dukterėčia Vilma, brolienė Stanislava ir aš, šių eilučių autorius. 1987 m. gegužės 2 diena