“Kunigas mirties šokyje”

Taip pavadinta katalikų kunigo Vaclovo Paulausko prisiminimų knyga. Mums ji įdomi ne vien dėl to, kad autorius kilęs iš Viekšnių valsčiaus Padvarėlių kaimo. Gimęs 1910 metas, pasirinkęs kunigo likimą ir baigęs Telšių seminariją, jis darbavosi įvairiose Žemaitijos parapijose, o Lietuvai lemtingais okupacijų metais, 1939 – 1944-aisiais, tarnavo Sedoje. Viekšniuose ir Plinkšėse.  1944 metų vasarą susikūrus savanoriškai karinei struktūrai – Tėvynės apsaugos rinktinei, jos vadų prašomas Telšių vyskupas V. Borisevičius V. Paulauską paskyrė rinktinės kapelionu.

Pradedant 1944 metų rugpjūčiu ir iki naujo raudonosios armijos puolimo ir tragiško silpnai ginkluotų lietuvių „rinktinės“ sutriuškinimo prie Sedos 1944 m. spalį V. Paulauskas ėjo pulko kapeliono pareigas, lankė pirmose fronto linijose, kairiajame Ventos krante, budinčius  tautiečius, teikė jiems katalikiškas paslaugas. Prisiminimuose objektyviai pasakojama apie karo atokvėpį 1944 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais, apie vokiečių pastangas panaudoti lietuvių savanorių jėgas savo tikslams. Knygoje neidealizuojant, realiai ir atvirai parodomas kariškių, neva tėvynės gynėjų, pasimetimas ir neviltis. Vėliau šiuos įvykius romane „Išėjusiems negrįžti“ aprašys ir Marius Katiliškis.

Dabar buvusiose Vegerių, Čiuinių, Lenkų ir kitų aplinkinių kaimų teritorijose nelikę  buvusio karo pėdsakų, kur anuomet vingiavo apkasai ir griaudėjo patrankų salvės, šiandien veši pasėliai, nusidriekę geri keliai,  jau amžinybės slėniuose ilsisi buvę tų kovų dalyviai. Amžinybėje nuo 1995 metų ir kunigas Vaclovas Paulauskas. Tikėtina jog kai kurie prisiminimų fragmentai sudomins ir šiandien istorijai neabejingus skaitytojus.

Leopoldas Rozga

Kunigo Vaclovo Paulausko prisiminimų fragmentai šeštadienio, lapkričio 7 d. VIENYBĖJE.