Metai, tie metai…

Neseniai viena studentė, besidominti Naująja Akmene, jos praeitimi ir dabartimi, susirado mane ir paprašė kai ką šia tema prisiminti, papasakoti. Gyniausi – jau penkiolika metų nebegyvenu vadinamajame cementininkų mieste, esu beveik visai atitrūkęs nuo šiandieninių šio miesto problemų. Mergina buvo mandagiai užsispyrusi, tad kas man beliko – sutikau. Kalbėjomės apie daug ką: apie šio miesto jaunystę, kai ir cemento gamykla statėsi, augo, o su ja ir žmonės. Iškilo gražūs kultūros rūmai, plėtėsi tada vadinamasis Pirmojo septynmečio gyvenamųjų namų kvartalas, vėliau Kosmonautų mikrorajonas, dar vėliau Ramučių kvartalas. Miesto senbuviai turbūt dar pamena, kaip įvairių profesijų Lietuvos dailininkai puošė, gražino kultūros rūmus, tada neabejotinai gražiausius tarp kaimiškųjų rajonų. Šiandien man ir visiems itin malonu, kad rūmai laiko ir santvarkų kaitoje išliko ir dar labiau išgražėjo. O žmonės?

Anuo metu apie Naująją Akmenę spauda rašydavo ir žmonės kalbėdavo, kad tai esąs jaunų žmonių miestas. Ar tada galėjo būti kitaip? Ir nuolatos augančiai cemento gamyklai, ir besiplečiančiam miestui reikėjo jaunų, stiprių darbo rankų. Kūrėsi jaunos šeimos, darželiuose suskambo vaikų balsai, senoji mokykla Taikos gatvėje nebetalpino moksleivių, iškilo tada pirmoji vidurinė, dabar čia Jaunimo ir suaugusiųjų švietimo centras, po jos antroji, dabar „Saulėtekio“ progimnazija, ilgainiui ir trečioji vidurinė – dabartinė Ramučių gimnazija. Žmonės gyveno daugiabučiuos, kurį laiką dėl gyvenamojo ploto stokos ne vienai šeimai, net daugiavaikei, teko spaustis ir talpintis prie bendros virtuvės, kas šiandieniniam žmogui nebeįsivaizduojama.

Daugiau Apolinaro Juodpusio atsiminimų šeštadienio, liepos 13 d. VIENYBĖJE.