Senų nuotraukų sakmės. Neišblėsę akordai
Vienas iš įstabiausių žmogaus prigimties poreikių ir stebuklų yra muzika. Kiek kartų nuožmūs atėjūnai trypė Lietuvos žemelę, kiek gyvybių užgeso sukilimuose ir gamtos stichijose, o muzika išliko. Ne tik išliko, bet ir kaskart, subrendus naujai kartai, praturtėdavo naujais akordais, kurie atgijo ir vėl laisvai pasiliejo po 1990 metų.
Dabartinio mūsų rajono teritorijoje muzika taip pat nuo amžių skambėjo. Ir laiku tarp dviejų didžiųjų karų, ir niūriais tremčių metais pokariu stambesnieji kaimai ir miesteliai turėjo savo dūdų ar kitokių instrumentų orkestrus. Antai V. Deniušio suburtas orkestras grieždavo ir Alkiškių latvių bendruomenės šventėse. Neklystant galima sakyti, jog kiekvienas kaimas turėjo bent po vieną muzikantą, kuris už kelis į kepurę vyrų sumestus litus nuoširdžiai ir nepavargdamas grodavo sekmadienio vakarais gegužinėse. O kur buvo daugiau gabesnių ir veiklesnių muzikų, susiburdavo ir gausūs chorai.
O. Sinkevičienės padovanotoje S. Daukanto muziejuje nuotraukoje – Papilės choras 1931 metais. Pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės – talentingas muzikas ir choro vadovas P. Kreičmeris. Gaila, kad ir Papilės monografijos rengėjams nepavyko sužinoti chorvedžio vardo. Tačiau kunigo B. Pacevičiaus išeivijoje išleistoje prisiminimų knygoje paminėtas tragiškas šio talentingo muziko likimas. Nuo Jonavos kilęs P. Kreičmeris Papilėje darbavosi ilgokai, ne mažiau kaip dešimtį metų. Šeimoje augo penkios dukterys – balsingos, sugebančios vaidinti spektakliuose, aktyvios miestelio bendruomenėje ir jaunimo renginiuose. Deja, tuberkuliozė anuomet dar buvo nepagydoma, ši baisi liga išsivedė visas penkias seseris. Netekęs vilties o gal traukdamasis nuo skausmo, P. Kreičmeris išvyko į gimtąjį Jonavos vos kraštą. Vėliau choro muzikos tradicijas Papilėje puoselėjo vargonininkas S.Čiapas, mokytojas A. Rovas.
Nors nebuvo muzikos mokyklų bei subtilių pedagogų, ir mažesniuose miesteliuose bei kaimuose talentingi jaunuoliai pramokdavo groti įvairiais instrumentais ir suteikdavo paguodos ne tik sau, bet ir bendraamžiams, kaimynams. Į S. Daukanto muziejų atkeliavusioje antroje nuotraukoje – seserys Gedvilaitės iš Šiaudinės bažnytkaimio: Stasė (kur su gitara) ir Ieva. Gaila, kad nežinomi jų tolesni likimai, bet matyti, jog merginos neišėjo aukštų mokslų, nepasižymėjo visuomenėje. Bet paklausykime tylų pavasario vakarą – gal ir šiandien išgirsime tolimais 1935 metais skambėjusias melodijas. Gal dar neištirpo tie nutolę, bet graudūs ir šviesūs akordai.
Leopoldo ROZGOS publikacija šeštadienio, kovo 28 d., VIENYBĖJE.