Senų nuotraukų sakmės. Nutolusios vaikystės aidas
Prisipažinkim, juk pakutena širdį tokios fotografijos. Nesvarbu, kad jose nufotografuotų vaikų nebepažįstame, kad daugelis jų pašaukti į amžinosios ramybės slėnius ir nebeaidi anuometinių mokytojų balsai. Vis tiek juk gera ir jauku prisiglausti kad ir prie svetimos vaikystės.
Dabar, kai nebėra aitresnės demagogijos už kaskart naujas ir dažniausiai nevykusias švietimo reformas, nelengva įsivaizduoti mūsų tėvų ir senelių mokyklas. Jas turėjo kone kiekvienas stambesnis kaimas, visą keturių klasių pradinės mokyklos kursą sugebėdavo išdėstyti universitetų nebaigę jauni mokytojai. Dažnam papurgalviui tomis keturiomis klasėmis dažniausiai ir baigdavosi mokslo keliai. Tad pradinės mokyklos baigiamasis akordas būdavo egzaminai, kuriuos laikyti neretai suburdavo po kelias kaimynines mokyklėles. O išlaikius egzaminus kaip nerašyta taisyklė buvo pasikviesti iš artimiausio miestelio fotografą ir visiems jau paskutinį kartą susiburti nuotraukoje.
Tokių nuotraukų – tarsi kažkieno nutolusios vaikystės atgarsių – dar yra daugelio šeimų namuose, nuo melioracijos išgelbėtuose albumuose. Ir visai nesvarbu, kad jau išdilę iš atminties tų mokinukų vardai ir likimai, saugokime tas senas, kad ir ne savo vaikystės, akimirkas, o jeigu jau visiškai jokio aido tie paveiksliukai nebeprikelia, perduokime juos muziejams – gal atsiras neabejingų, ką nors naujo sužinojusių.
Šio teksto papildymui pora senų nuotraukų iš S. Daukanto muziejaus fondų, vienoje – po baigiamojo egzamino Papilės pradinėje mokykloje. Anuomet pradinė mokykla ir valsčiaus raštinė tilpo po tuo pačiu stogu. Fotografavimo data gali būti 1919 arba 1923 metų pavasaris
Kitoje nuotraukoje 1935 metais įsiamžinusi Kinkių pradinės mokyklos mokytoja Julija Macevičiūtė su ką tik egzaminą išlaikiusiais auklėtiniais. Fotografavo papilėniškis J. Sinkevičius.
Leopoldo Rozgos publikacija šeštadienio, kovo 21 d., VIENYBĖJE.