Sutarti su savimi
Sunku gyventi tiems, kurie vieną galvoja, kitą sako, o trečią daro. Tokie žmonės gali daug pasiekti, tačiau gyvena karo su savimi sąlygomis. Danutė Jadvyga VEISIENĖ niekada savęs neišdavė. Neaukojo tiesos dėl karjeros, nešlavė viršininkams takų dėl algos ar pripažinimo. Buvo toje pačioje barikadų pusėje kaip ir jos sąžinė. Atviromis mintimis dalyvavo Sąjūdyje, širdimi priėmė Nepriklausomybę, išrinkta į pirmąją jau kitaip mąstančių žmonių rajono tarybą. Darbu pelnė Garbės kraštotyrininkės vardą. 2007 metais „Vienybės“ laikraščio rinkimuose pelnė „Kultūros šviesuolės“ apdovanojimą. Mums daug metų vis atskriedavo žinelė, kad papilėniškiai pedagogę, muziejininkę Danutę Veisienę įvardija savojo krašto kilniausio poelgio žmogumi.
Apdovanojimas Danutę pasiekė šiemet. Papilė Vasario 16 – ąją apdovanoja Danutę Jadvygą VEISIENĘ už nuopelnus miestelio švietėjišką kultūrinę veiklą. Kaip visada atvirai ir tiesiai į klausimus atsakanti pašnekovė neslėpė nejaučianti dvasinio pakylėjimo. Ir priežastis paprasta. „Mano toks amžius, kad nieko nebegaliu duoti atgal, nebe tos jėgos. Kaip kilnaus poelgio žmogus kur kas daugiau galėjau duoti kurdama Simono Daukanto muziejų, jį propaguodama, kartu su kitais išgyvendama pakylėjimą, dvasinį atgimimą. Pirmasis dešimtmetis po Nepriklausomybės atkūrimo buvo žmonėms savęs ieškojimo metas, sėmimasis stiprybės iš istorinių asmenybių. O aš tuomet buvau prie didžiojo istoriko Simono Daukanto tiesų, galėjau jas kitiems atversti. Gal anuomet darbo ir idėjos įvertinimas man būtų buvęs kur kas brangesnis. Tai jokiu būdu nėra priekaištas. Ačiū Papilei už daug ką. Gerbiu tuos, kurie norėjo ir nori gerovės savojo krašto lopinėliui,“ – sakė Danutė Veisienė. Ji sako, kad likimas buvo maloningas atvesdamas į Papilę – nuostabios gamtos, geros dvasinės auros kraštą. Ir buvo tai 1963 –i ųjų vasara. „Į Papilę dirbti atvažiavo mano vyras Pranas, o aš su juo. Apsistodama čia ilgiems dešimtmečiams, įvykdžiau giminės moterų troškimus. Mano krikšto mamai patiko Papilė, ji sakydavo – kokia čia graži gamta. O mano mamytė labai mėgo vandenį, gyvenimas prie upės ją viliojo. Aš apsigyvenau ten, kur joms norėjosi,“ – gyvenimo akimirkas prisiminė Danutė. Gyvena ji gamtos draustinyje, pakibusi viršum upės ir didelės erdvės… žiemą upę sukausto ledas, pavasaris išneša ledą ir pragysta paukščiai, vasara dovanoja žalumą, vanduo gaivina. Save ji pavadina vieniše, kuriai vienatvė patinka. Sako, rytus pradedanti naujienomis iš interneto, kad susivoktų, kas pasaulyje darosi, perskaito laikraščius, pažiūri televizorių, skaito knygas. Nevargina savęs pokalbiais apie sunkų materialinį gyvenimą, apkalbomis. To pakeisti ji negali, nors turi nuomonę apie įvykius, jei kam įdomu – pasako. Charakteris visada buvo toks – nepakentė įsakinėjimų, nurodymų, kaip gyventi ir ką daryti, ypač jei tai mėgino daryti ne patys protingiausi, visada stengėsi nusimesti mintis varžančius pančius, galvoti savo galva… Laisvamanei nebuvo lengva mokytojauti – daug metų ji mokė lietuvių kalbos. Iš tų laikų puikiausias dalykas – mokiniai, kurie nenuvylė, neįskaudino, jiems reikėjo to, ko Danutė mokė. Su kai kuriais iš jų draugauja ir šiandien.
Kokios yra netrumpo gyvenimo laimingiausios akimirkos? „Esu sudėliojusi mintis apie daug ką, apie gyvenimą taip pat. Mano vaikystė Ylakiuose buvo laiminga, nesuvaržyta, kupina artimųjų meilės. Buvau laiminga prisidėjusi prie Simono Daukanto muziejaus kūrimo ištakų. Ačiū L. Rozgai už pakvietimą tą darbą dirbti nuo 1987 iki 2011 – ųjų,“- sakė Danutė. Danutė Veisienė yra nepakartojamos idėjos Papilėje rengti „Lakštingalų nakties“ poezijos šventę. Bet prieš tai įdėta daug darbo sutvarkant Lakštingalų slėnį. Papilės seniūnas A. Vaičius buvo tvirčiausias pagalbininkas. Geri dalykai prigyja ir garsina kraštą.
Papilėje Vasario 16 – oji sutapatinama su asmenybių pagerbimu, taip yra teisinga, nes be žmonių nebūtų valstybės. Kas Vasario 16 – oji yra Danutei Veisienei? „Kas man yra Vasario 16 – oji? Tai Lietuvos valstybė, tai Nepriklausomybė, tai Laisvė. Ir žmonės. Karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Simonas Daukantas, Nepriklausomybės Akto signatarai, išsaugoję tautos dvasią, kuri padėjo mums išvengti Prūsijos likimo.“ Tokį trumpą laiškelį skaitytojams parašė šviesuolė iš Papilės.
Roma JONIKIENĖ
„Vienybės“ vasario 15 d. numeris