Talentai ir likimai. Janis Buividas
Su Lietuva ir Akmenės kraštu glaudžiai susijusi ir žymaus Latvijos kariškio Janio Buivido biografija. Būsimasis Rusijos imperijos ir Latvijos Respublikos generolas, pedagogas ir karo istorikas gimė 1864 m. rugsėjo 8 d. Alkiškių apylinkėje. Jo tėvai – nuo Benės į tuometinę Kauno guberniją persikėlę valstiečiai. Pasak Latvijos istorijos šaltinių, būsimasis karininkas pradinį išsilavinimą įgijo savarankiškai (gal mokėsi pas kurį šviesesnį šio kaimo žmogų). Matyt, jaunuolis buvo imlus žinioms ir apsiskaitęs. Sulaukęs 21 metų, jis buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę, paskirtas į 114-ąjį pėstininkų pulką, iš kurio 1887 metais nukreiptas į Vilniaus junkerių mokyklą. Per porą metų ją baigė, grįžo į tą patį 114-ąjį pulką, o nuo 1890 metų vasario mėnesio tarnavo Kauno tvirtovės batalione.
Matyt, kad darbščiam ir drausmingam vyrui tarnyba sekėsi, 1895 m. jam suteikiamas poručiko laipsnis, jaunuolis įstoja į Generalinio štabo akademiją Peterburge, ją 1899 metais baigia. Po metų įgyja štabo kapitono laipsnį ir siunčiamas į Kijevo junkerių mokyklą, čia 1905 m. pakeliamas į kapitonus, 1907 m. gabiam karininkui suteikiamas papulkininkio laipsnis, jis skiriamas į rikiuotės tarnybą 166-ajame pėstininkų pulke. Ten 1911 metais pakeliamas į pulkininkus.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, 1914 metų liepą, Janis Buividas skiriamas 13-ojo rezervinio bataliono vadu, o karui įsiliepsnojus, tų pačių metų gruodžio mėnesį, pradeda vadovauti 17-ajam Rusijos kariuomenės pėstininkų pulkui. Praėjus dar porai metų, nuo 1916-ųjų lapkričio, jau kaip brigados vadas, kartu su 15-ąja Sibiro šaulių divizija kaunasi Vakarų fronte. 1917 metų birželio mėnesį J. Buividui suteikiamas generolo majoro laipsnis, dar po trijų mėnesių jis perima divizijos vado pareigas.
Peterburge 1917 metų rudenį įvyko bolševikinis perversmas, įvesta nauja tvarka ir armijoje, kareiviai ima vadovauti ir nurodinėti vadams, aukščiausiais ir labai patyrusiais karo vadais nebepasitikima. Janis Buividas nepakeitė pažiūrų, neslėpė, jog bolševikų perversmui nepritaria, tad nedelsiant buvo įkalintas Petrograde, garsiojoje Petro ir Povilo tvirtovėje. Vis dėlto mirties išvengė, iš kalėjimo paleistas, išvyko į Ukrainą, ten 1918 m. spalį įstojo į etmono P.Skoropadskio armiją, paskirtas vadovauti rusų karininkų korpuso pėstininkų daliniams…
Visas Leopoldo Rozgos pasakojimas šeštadienio, spalio 26 d., VIENYBĖJE