
Uogų ir vaisių verslas po ilgų pasirengimo metų
Lietuviai seniai pasisavino obuolio, kaip nacionalinio simbolio, ženklą. Ir dainos, ir eilės apie raudonskruostį, ankstyvą, saldų vaisių. Nors bet kuris kitas argumentas, kad obuolys jau buvo pasaulio sutvėrimo ir gundymo simbolis – priimtinas. Kraštietis, ūkininkas Audrius DUMSEVIČIUS, to apie save nesakė. Bet jis rajone vienintelis plačiai žinomas vaisių ir uogų augintojas, tad pavadinau jį obuolių karaliumi.
Obuolių karaliaus valdose – tiesios, žmogaus ūgio obelaitės, po poros metų nuo pasodinimo duodančios derlių. Obelys šiemet apkibę vaisiais. Rugsėjo viduryje derlius dar nebuvo surinktas. Audrius sako: yra laiko. Ir skina obuolius pats, priima šeimos pagalbą. Šeima – žmona Inga ir dvi dukros. Parodė, kaip teisingai obuolį nuo šakos nuskinti, kad nepagadintum prekinės išvaizdos – reikia prilaikyti ir pasukti, kotelis turi likti prie vaisiaus… Nežinojau, dažną kartą stipriau patempdavau patikusį obuoliuką, dažniausiai su visais lapais.
Audrius verslą gimtinėje, Akmenės II kaimo laukuose, pradėjo po ilgos ir naudingos praktikos Vokietijoje obuolių ūkyje. Keturiolika metų dirbo užsienyje, domėjosi, mokėsi, perprato ne vieną gudrybę. Sako: buvo verta. Ir šiandien bet kada galėtų sugrįžti į vokiškąjį ūkį, Audriaus laukia. Vyras ten vadovavo darbams. Ten obuolių ūkis įveistas 250 hektarų plote. Bet mintis apie namus, planas dirbti sau, kurti vaisių ir uogų ūkį subrendo. Prieš penkerius metus jis įkūrė obuolių ūkį, kitų vaismedžių neaugina, obelimis apsodinta 2,5 hektaro žemės. Šiame plote dera keturių rūšių obuoliai. Rūšys pasirinktos tokios, kurios populiarios ir superkamos, kurios gerai išsilaiko. Vaikščiojome po Audriaus sodą – ir ta raudona spalva šviečia, į akis lenda, tas obuolių gražumas taip ir vilioja nusiskinti vieną, antrą, trečią… Užteko ir vieno delne sunkiai telpančio obuolio, kad pasisotintum, o šeimininkas ragino prisiskinti į kelionę.
Ūkyje 40 hektarų auga šaltalankiai. Sveikatos šaltinis. 45 hektaruose derėjo rabarbarai. Tai nustebino…
Visas Romos JONIKIENĖS straipsnis 09 25 d. „Vienybėje“