Viena akimi pažiūrėti į Belgiją (3)

Lankydamas svetimą šalį esi privilegijuotas, kai turi pagalbininkų: kas paveža, kas papasakoja, pataria, ką tikrai verta aplankyti. O kai istorinis turizmas išvargina, nuveža prie vandenyno arba į kurortą, kurį žino pusė pasaulio. Pats, kad ir susirandi informacijos apie „kažką išskirtinio“, nelabai žinai ar verta važiuoti, ir ką nuvažiavęs pamatysi. Be vietinių žmonių patarimų tikrai nenuvyktum į atkampias vietas, kurios turi gero istorinio užtaiso ir atrodo išskirtinai kitaip, nei esi pratęs Lietuvoje. Kad ir kaip stengtumeisi, apžiūrėti visų įdomybių ir puikiausiomis šalies vietomis pripažintų kampelių neįmanoma. Nors Belgija tik pusė Lietuvos, atstumai nuo vieno taško iki kito gan artimi, netgi porą dešimtmečių šalyje gyvenantys „emigrantai“ patys  tikrai visko nėra aplankę. Buvo išvykų, kurios jiems patiems įdomios, kaip pirmi kartai man.

Pasaulinė vertybė

Vežkite mane į Briugę… Kažkada skaičiau romaną apie namą su dvigubu išėjimu – įeini iš vienos pusės – į dabartį, įeini iš kitos pusės  – į praeitį. Veiksmas vyko Briugėje. Netgi susikūriau vaizdą, kaip galėtų atrodyti  stebuklingo namo architektūra. Bet pamačiau kur kas įspūdingesnių namų, statinių, rūmų, gatvių ir gatvelių, kokių fantazija negalėjo suprojektuoti.  Važiuojant jaučiau  kirbėjimą: „užsikoriau ant galvų su ta Briuge, kur jie automobilį pastatys“. Visas situacijas modeliuoju pagal Lietuvos miestų senamiesčius. Buvau nustebinta belgiško paprastumo – praktiškai senamiestyje gali sustoti kur tik nori. Yra gatvelė, yra pakraštys – stok. Vietos kiek nori. Daugelyje gatvelių už stovėjimą reikia mokėti. Bet ne visur, kur didesnė dalis gatvės namų gyvenamosios patalpos, parduotuvėlės – mokėti nereikia. Patogumas neišpasakytas slampinėtojams.

Stebėjausi, kad netgi  labai  senuose namuose vis dar išlaikyti butai – ne įstaigos, ofisai. Langai gal pusmetris nuo akmeninio bruko, tokie siauručiai. Matau vaizdą: ant praverto žemo lango palangės pagalvė ir du šuniukai guli, dairosi į praeinančius žmones, nė nesuloja, vis pramoga.  Vis užmesdavau akį į senovinius butus, kurių vidus pro žemus langus matosi. Aukštos lubos, bet patalpos nedidelės. Man tikrai knietėtų apžiūrėti tokius butus. Smalsumas nugali. Pasidomėjau ir perskaičiau, kad Briugėje 70 procentų senųjų gyvenamųjų namų taip ir liko butai.

Senasis miestas statytas įvairių užkariautojų, išvagotas upių vandens kanalais. Briugėje primigtinai patariu plaukti turistus plukdančiomis valtimis…

Roma JONIKIENĖ

Visas rašinys lapkričio 25 d. numeryje

Nuotraukos autorės