„Viennybė“ 2024 – iesiems
Nepaskaitai laikraščio – kažko trūksta
Saulius GAJAUSKAS
Netvirtinu, kad laikraščio trūkumą jaučia daugelis, bet man jis aktualus. Na ir kas, kad į akis ir ausis lenda internetas, radijas, televizija, esi apipilamas prekybininkų, gamintojų reklaminiais bukletais, įvairiausio tipo skrajutėmis. Išgirdai ar blogai nugirdai – atkurdamas turinį pridedi nuo savęs ir informacija tampa klaidinga, arba tiesiog paskala. Bet žodis žvirblis – ištarei ir pasklido. Ir nebūtinai taip, kaip pasakei. Su laikraštyje spausdintomis mintimis kitaip – parašei ką nors netiksliai arba ką nors nekukliai įžeidei – ir tave bara, nes parašyta juodu ant balto. Spausdintas žodis – atsakingas žodis.
Agituodamas užsisakyti „Vienybę“ prisimenu gal 1968 metais matytą epizodą. Mano draugas, dabar jau a.a. Armantas, pakvietė padėti jo seneliui miško kirtimo talkoje. Medžius guldė profesionalus pjovėjas, o mes genėjom šakas ir dvimetrius supjaustytus kamienus tempėm krūvon. Bet ne apie darbą noriu papasakoti. Atėjus pietų metui susėdome prie smagiai spragsinčio laužo. Nejučiom atkreipiau dėmesį, kaip Armanto senelis, latvis Arnoldas, išvyniojo iš laikraščio (tais laikais švinas „nebuvo“ kenksmingas sveikatai) užkandžius ir padėjo ant bendro pakloto. Po valgio senolis laikraštį, o tai buvo „Vienybė“, ant kojos kelėno išlygino ir dailiai sulankstęs įsidėjo į brezentinę nešmenę. Neišmetė į laužą kaip šiukšlę. „Nebaigiau skaityti“, – tepasakė. Armantas jau antri metai dirbo „Vienybės“ redakcijoje ir ruošėsi žurnalistikos studijoms. Mes vėliau aptarėm matytą epizodą ir džiaugėmės. Draugas priminė, kad senelis sunkiai skaitė lietuviškai, tad parneštą „Vienybę“ jis kelias dienas krimsdavo, o paskui latviškai persakydavo žmonai.
Mano pažįstamų žmonių ratas platus ir susitikę turime ką prisiminti, pokalbiai užtrunka. Retenybė, kad neužkabintumėm informacinių technologijų temos. Pastebiu, kad mes, kuriems nuo 70 ir per 80 metų, dar domimės internetu, nors nebūtinai esame jo labirintų žinovai. Bet, žiūrėk, vienam kitam išsprūsta – ar prisimeni, ką ir kaip apie vieną ar kitą įvykį, faktą, istoriją rašė laikraščiai. Tada ir prasideda nepabaigiamos diskusijos. Būna, kuris nors ištraukia nuo laiko gelstelėjusių laikraščio komplektų – taip malonu! Mes gi prie laikraščių pripratę! Ir populiarių žurnalų buvo. Pas pažįstamą mačiau jau nebeleidžiamų „Jaunimo gretų“, „Švyturio“ komplektus, kuriuos dažnai pavarto ir sakė, kaip vos išsaugojęs nuo anūkų – norėjo iškarpyti nuotraukas! Ir sovietinio laikotarpio spaudoje buvo galima rasti svetimos ideologijos nepersunktų, drąsių autorių rašinių, kur įžvalgus skaitytojas tiesą rasdavo tarp eilučių.
Mūsų rajono laikraštis „Vienybė“, mano įsitikinimu, orientuotas iš jaunimo grupės jau išėjusiems ir vyresnio amžiaus skaitytojams. Nors pastaruosius kelerius metus nemažai vietos skiriama jaunimui ir jų renginių aprašymams. Esu girdėjęs senjorių nuomonę, kad jų nedomina rašiniai apie moksleivius ir darželinukus. Manau, kad apie ateitį reikia domėtis. Skaito, tėvai, seneliai – apie anūkus, greičiausiai įsidės į albumą, išsaugos. Ateis metas – ištrauks ir pagarsins.
Laikraščio žurnalistai ir rašantys jų draugai stengiasi informuoti skaitytojus apie aktualiausius įvykius rajone, paliesti opiausias gyvenimo problemas, tarp jų – nesibaigiančių reformų kamuojamas sveikatos apsaugos ir švietimo sritis. Manau, kad „Vienybėje“ netrūksta rašinių apie kultūros renginius ir atskirus entuziastus, pasakojimų apie kraštiečių pasiekimus, keliones. Įdomu skaityti publikacijas apie išnykusių kaimų ir jų bendruomenių gyvenimą, vaikų ir anūkų pastangas atkuriant giminystės ryšius. Daug informacijos apie Savivaldybės veiklą, apie seniūnijas, apie visuomenines organizacijas. Ir sportas nepamirštas. Taigi, skaitymo yra. Dėl didesnės temų įvairovės redakcija visad laukia skaitytojų laiškų, telefonų skambučių. Juk geriau kažką pasiūlyti, nei piktam būti. Rašykite patys, ar bent jau perpasakokite faktais paremtas istorijas.
Žmonėms reikia visko – sveikinimų, užuojautų, skelbimų. Laikraščio skaitytojas pasakė, kad tik iš užuojautos „Vienybėje“ sužinojęs apie buvusio gero draugo mirtį. Dėl neprotingų draudimų laikraštyje nebeliko civilinės metrikacijos skyriaus paruoštos informacijos apie mirusius rajono gyventojus, tad gyvenantiems tolėliau su Amžinybėn išėjusiais bičiuliais nepavyksta atsisveikinti.
Skaitydamas ir prenumeruodamas rajono laikraštį visad turėsi galimybę sužinoti kas vyksta čia, krašte su kuriuo buvai ar tebesi susijęs. Nelikite be „Vienybės“ !