Žalos daugiau nei naudos

Tikriausiai atkreipėte dėmesį į dažnai metamą repliką apie socialinių darbuotojų, vaiko teisių specialistų „nekompetenciją, žiaurumą, abejingumą”, atseit jie įsiveržia į padoriųjų piliečių namus ir priverstinai išsiveža vaikus. Klaidų ir nesusipratimų neišvengia nė vienos tarnybos žmonės. Socialinės pagalbos srityje taip pat padaroma klaidų. Jos atitaisomos teismuose, kaip ir turi būti.

Koneveikdami socialinius darbuotojus, menkindami vaikų globos namų reikšmę, apkalbėdami globėjus, nieko gero nepasieksime. Juk dėl visuomenės atstovų pasisakymų nesumažės neatsakingų, socialinę riziką patiriančių šeimų ir jose auginamų vaikų. Vaikai, augantys šeimose, kurioms trūksta socialinių įgūdžių, tėvai turi priklausomybių, psichikos sveikatos problemų  susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu, nepilnai tenkinami jų pagrindiniai poreikiai. Valstybė įpareigojo socialinius darbuotojus rūpintis tokiomis šeimomis, ypač vaikais. Po ilgos stebėsenos, teiktų paslaugų, būtina priimti sprendimą – gali tokia šeima tinkamai rūpintis vaikais, ar dėl vaikų nesaugumo būtina paimti iš šeimos. Manau, kad teisę kalbėti, kritikuoti  socialinius darbuotojus turi tik tie žmonės, kurie savanoriauja vaikų globos namuose, iš geros širdies lankosi ir padeda sunkumus patiriančioms šeimoms, pasiima globojamus vaikus savaitgaliams, atostogoms, tie, kas tapo globėjais ir jau į gyvenimą išleido globotinius. Visi kiti savo nuomonę pasilaikykime sau.

Rašinio tema moraliai sunki, kalbinau socialinį darbą dirbančias moteris, jų vadovę – Paramos šeimai centro direktorę Violetą Mikštienę. Pašnekovė sako, kad socialiniai darbuotojai jaučia moralinį spaudimą, lyg būtų atsakingi ir privalėtų gyventi kuruojamų šeimų  gyvenimą. Tai, deja, neįmanoma. „Socialinio darbuotojo pareiga ne prabėgomis, o nuolat rūpintis šeimomis, kurios pačios savimi ir vaikais nesirūpina.

Daugiau trečiadienio, vasario 20 d. „Vienybėje“.