Apie jaunystę pasvajoju

Tai eilutė iš vieno eilėraščio gimimo dieną mininčios moters. Kovo 15 – ąją 90 metų sukaktį švenčia vingiuoto, nelengvo ir daug sumanumo pareikalavusio gyvenimo šeimininkė Danutė BARANAUSKIENĖ.  Ji kuria eilėraščius, bet eilėraščiai ne šiaip sau apie bet ką.  Tai aiškus, gal net tikslus, su vardais ir pavardėmis, su vietovėmis ir vaizdiniais gyvenimo aprašymas. Išsikalbėjus su Danute, kuri daug metų gyveno Padvarėlių kaime, iki pat 2019 ųjų, suradome bendrų sąsajų. Mat visą pokalbio laiką sukosi mintis, kad kaži ką žinau iš praeities. Ir ta sąsaja buvo Padvarėliuose gyvenusi Kryževičių šeima, raštingi, kūrybingi žmonės. Tuo pačiu ir Danutė kūryboje sukosi, eiles rašė, apdovanota buvo.

Keletą metų Danutė Baranauskienė gyvena su sūnaus šeima Akmenės I kaime, tokioje atkampesnėje, tylioje vietoje, kur rudenį ir žiemą gali užklupti liūdesys. Danutės gyvenamojoje pusėje yra „nuosava“ erdvė- kambarys, virtuvė. Prie lovos radijas, o „Vienybės“ ant staliuko.  Vingiuotą kelią su į šonus išsišakojusiais keliukais nuėjo moteris. Gimė Vabalių kaime, Skuodo rajone. Šeimoje gimė net 16 vaikų, o ligas, vargus atlaikė septyni. „Mažai linksmumo buvo tėvams, o darbo ir netekčių daug. Pati mamos netekau būdama kūdikiu. Tėvas vedė antrą kartą, pamotė mane užaugino, buvau jauniausias vaikas. Labai gera moteris buvo, bet irgi jauna mirė,“ – pasakojo Danutė. Nuo kūdikystės lydėjo našlaitės likimas. Ir eiles apie tai sueiliavo, kaip gyvena vaikas be mamos. Žemės buvo, ūkis buvo, o vaikų amžiaus niekas neskaičiavo, gali vaikščioti – dirbk. „Dirbau nuo mažumės, visai vaikas dar buvau, kai perėmiau namų ūkį. Tėvas sakydavo, kad Danutei į užpakalį niekas nespardys,“- senų dienų prisiminimais dalijosi mano pašnekovė…

Visas rašinys kovo 15 d. numeryje

Roma JONIKIENĖ

Autorės nuotrauka