Gyvenimo patirtis  globojamiems vaikams

Laima STATKUVIENĖ iš Kruopių miestelio laikinai globoja vaikus. Ir vis mažus… nuo vystyklų iki trejų – ketverių metukų. Sakyčiau –  tai pats atsakingiausias ir daugiausia fizinių jėgų reikalaujantis metas, kai pats iš patirties ir nuojautos turi suprasti, ko mažyliui reikia, kai šis vis verkšlena. Laimos globojamiems mažyliams pas globėją buvo daug pirmų kartų: išmoko sėdėti, ropoti, vaikščioti, dygo dantukai… Gyvenimas apsuko įvykių ratą, Laimai sulaukus šešių dešimčių, leido pakartoti savų vaikų auginimo patirtis.

Moteris tvirto charakterio, pasakodama apie laikinos globėjos darbą (Laima savo veiklą būtent darbu ir vadina) nedaugžodžiauja. Ji nenori leistis jausmų takais, nes paauginti  vaikai vis paimami ir perduodami arba kitiems globėjams, arba biologinei šeimai, jei ši pasitaisė. „Stengiesi jausmais per daug giliai neprisirišti, nes labai sunku išsiskirti su vaiku. Apriboju save žinojimu, kad dabar – gal pusmečiui, gal metams – vaikas gyvens su manimi, ir auklėsiu jį, kad kuo daugiau išmokyčiau,“-  pasakojo pašnekovė.

Laikinąja globėja dirbanti Laima Statkuvienė gimtojo krašto nebuvo iškeitusi į jokį kitą, išimtis – keli mokslo metai svetur. Gimė Minkių kaime, o sukūrusi šeima gavo vieno kambario butą Šapnagių kaimo daugiabutyje. Su šeima dešimt metų glaudėsi toje mažoje erdvėje, ir, kai šiandien moteris apie tai prisimena, sako, anuomet nebuvo kada sielotis. Keturi vaikai ir daug darbo atimdavo visą  dienos laiką. Nuo 1998 – ųjų gyvenimas palengvėjo – Kruopių miestelyje gavo namą. Užauginusi keturis vaikus, Laima lyg ir viską žinojo apie taisykles ir poreikius, kaip vaikai auga. Moteris sako, kad dabar viskas kitaip – didžiulis skirtumas pagrindinei taisyklei – auklėjimui darbu, o ir vaikų poreikiai, pomėgiai kitokie.

Daugiau Roma Jonikienė trečiadienio, birželio 2 d., VIENYBĖJE