Karas Šventupiuose. Sugrįžimas

Prisiminimų „Išvarymas“, paskelbtų „Vienybėje“ rugsėjo 10 d. antroji dalis

Gerų žmonių padedami išgyvenome tą karo pabaigos žiemą pas Damskius, o anksti pavasarį grįžome į Šventupius, į savo paliktą kaimą. Išminuotojai ko nespėjo iš rudens, tai darė pavasarį. Žodžiu, minas išrinko bent laukuose. Į miškus, sakė, geriau neiti, bet ypač prisakė neiti į Zabikų pelkę. Bet mūsų vyrai kur ten klausys. Juk pelkė pilna visokios karinės technikos, vokiškų motociklų, nukritęs kariškas rusų lėktuvas. Vyrams reikia aliuminio, kitokių metalų, tad jų sulaikyti neįmanoma. Mama vis pamokslaudavo, kad ten neitume. Tėtis buvo gudrus žmogus ir  mamos klausydavo. „Bobų“ nepaklausė mūsų kaimynas Lalas, ir blogai jam baigėsi. Lalą mina užmušė vietoje, o sūnui nutraukė koją. Motina sūnų išgydė, tačiau – be kojos. Vargo vargo žmogus, kol savo jaunystę užbaigė savižudybe. Margiai iš Papilės buvo atbėgę pas Miškų Damskį – kaip ir mes. Nepaklausė kareivių, jau po karo ėjo į Papilę tiesiai per tą pelkę, užlipo ant minos ir abu žuvo.  Nebuvo net ko laidoti.

Pirmiausia tėvukas nuėjo pasižiūrėti mūsų namų, tiksliau – vietos, kur buvo mūsų namai.

Daugiau Aldonos  VALANTIENĖS prisiminimų  šeštadienio, liepos 13 d. VIENYBĖJE.