Širdis plyšta dėl visų Ukrainoje likusių artimųjų
Kiekvienas lietuvis turi pasirinkimą: jis gali užjausti Ukrainą arba įvykius ignoruoti. Vitalijus KVITKA iš Naujosios Akmenės tokio pasirinkimo neturi: „Taip jau susiklostė, kad kiekviename Ukrainos fronte dabar yra žmogus, su kuriuo aš kažkada valgiau duoną. Olegas S., buvęs Raudonojo Kryžiaus darbuotojas, tarnauja Odesoje. Chersono fronte kovoja buvęs reklamos agentas Serhijus D., su kuriuo prieš dešimetį dirbome laikraštyje, o dabar jis papulkininkis. Laikinai okupuotame Chersone liko draugas Oleksijus L., kurio likimas nežinomas, žinau tik kad anksčiau jis rūpinosi vaikais su negalia. Vasario 24 dieną, prasidėjus karui, parašiau savo draugui iš Mykolajivo Jurijui S., bet jis buvo pakeliui į Luhansko frontą, ir man pasakė, kad kitas mūsų bendras taikos laikų draugas Vladislavas G. tarnauja kariniame dalinyje netoliese, sakė, kad perduos jam sveikinimus“.
Du artimiausi Vitalijaus Kvitkos draugai tarnauja Kijevo srityje – broliai Tarasas ir Myroslavas K. iš Irpinės, abu trečią karo dieną savanoriais išėjo kariauti – vienas saugo Kijevo ligoninę, kitas tarnauja oro erdvės gynyboje. Vos prieš savaitę Vitalijus feisbuke pamatė pranešimą, kad jo draugas iš Charkovo, buvęs chirurgas Oleksandras M. buvo sunkiai sužeistas ir vežamas į Dniprą operacijai. Mariupolyje dingo Vilgailės (Vitalijaus žmonos) geriausia draugė Vlada, su kuria jiedu buvo susisiekę dar pirmomis karo dienomis. „Taip kiekvieną dieną pergyveni, ar draugams neatsitiks kas nors blogo ar net blogiausia, – sako Vitalijus Kvitka. – Bet iš tikrųjų blogiausia jau atsitiko. Nors apie tai sužinojau tik kovo 15 d., kad kovo 5 dieną Irpіnės mieste, Novoskolskos gatvėje, savo name buvo sušaudytas žinomas vertėjas Oleksandras Kysliukas, kuris mokėjo 20 Europos kalbų, universiteto dėstytojas iš graikų kalbos išvertęs Aristotelio, Tomo Akviniečio darbus“. Broliai Kysliukai, Pavlo ir Oleksandras, kartu su kaimynais savo gatvėje kasė prieštankinę tranšėją. Ir staiga nuskambėjo šauksmas: „Tanko ataka!“ Pavlo spėjo įšokti į rūsį, o tada pamatė griovyje įstrigusį rusų tanką, kuris pradėjo apšaudyti namą po namo, galų gale smogė į brolių Kisliukų kieme augantį šimtametį ąžuolą, o tada apšaudė jų gimtąjį namą. Brolių vertėjų namuose gulėjo ligonis, kuris negalėjo atsistoti, ir staiga Pavlo pastebėjo luošių, šlubuojantį kiemo pievoje ir tempiantį degantį maišą. Pavlo pribėgo ir pamatė, kad tai ne maišas, o jo paties brolis, kai pradėjo gesinti rankas ir veidą suprato, kad brolis jau miręs. Brolis jį palaidojo po namu.
Lietuvės Vilgailės ir ukrainiečio Vitalijaus Kvitkų pora susituokė dar būdami studentais 1990 metais. Vilniuje gimė sūnus Markas, baigę Vilniaus universitetą išvyko gyventi į Ukrainą. Penkis metus gyveno Irpinėje, ten sūnus pradėjo lankyti mokyklą, ten gimė vyresnioji dukra. 2002-aisiais išvyko gyventi į šalies centrą – Oleksandrijos miestą, kur gimė trečioji dukra. Praėjusių metų vasarą pradėjo ieškoti galimybės persikelti gyventi į Lietuvą, nes jiedu, patyrę žurnalistai, buvo įsitikinę, kad karas yra neišvengiamas. Nuo rudens abi dukros pradėjo mokytis Vilniuje…
Daugiau skaitykite gegužės 7 d.
Gnatas DŽINDŽIVERIS
