Žodžių daugiau, susikalbėjimo mažiau

Šiais viešumo galimybių laikais daug įvairiausių žodžių subyra į tekstus, žinutes, nuomones, tai pagarsiname, vertiname, komentuojame. Vasario 16-osios minėjimų trispalviame fone kai kurie pasisakymai ar nuorodos neatrodo visai patriotiškai. Bet  tada, daugiau nei prieš šimtmetį, Vasario 16-sios aktą surašiusiems ir jį paskelbusiems signatarams kažkaip pavyko susitarti.  “Taryba sugebėjo, lauždama dažnai sutinkamas kliūtis iš tų okupantų, ištverti iki galo ir, nors jos veikloje buvo nesutarimų, buvo ginčų, buvo kovos…“, kadaise sakė vienas iš sgnatarų Steponas Kairys. „Galime pastebėti, kad nusimetus okupacinį jungą Laisvės vertybė suvokiama ne iš karto ir ne taip, kaip ją suvokė tauta 1918 m.“  Taip bene prieš 15 metų apgailestaudamas dėl kai kurių piliečių nostalgijos okupaciniam laikui sakė profesorius A. Tyla. Deja, ir po penkiolikos metų dar  atsiranda pasvarstymų,  ar sovietinis laikas vertesnis už Laisvę ir Nepriklausomybę.  Stebina, o kartais ir glumina pasidalinimai svetimomis mintimis ir nuomonėmis iš keistų portalų ar puslapių su akivaizdžiai priešiškos propagandos prikimšta informacija.  Žiūri ir galvoji, kad pažįsti žmogų, šventei prisisegantį trispalvę juostelę, bet nesupranti, ar jis tam pritaria, ar  platindamas taip reiškia nepritarimą…

Kalbėdami ne visada turime  auditoriją klausytojų, bet  rašyti dabar  galime bet kur ir bet ką. Tačiau nors tai ir gali pakenkti skaitytojui,  pasirodo, rašytojui nekenkia. Atvirkščiai, padeda. Rašymas teikia didelę naudą fizinei ir psichinei sveikatai. Jis lemia ilgalaikį nuotaikos pagerėjimą, streso ir depresijos simptomų sumažėjimą.

Dar daugiau nei prieš dešimtmetį atliktas tyrimas parodė, kad per keturis mėnesius tris-penkis kartus vos po 15-20 minučių rašydami apie išgyvenimus žmonės buvo kur kas mažiau linkę į ligas ir juos ne taip neigiamai paveikdavo traumos…

Daugiau Lilija Smalakienė šeštadienio, vasario 15 d., VIENYBĖJE.